Asta GVILDIENĖ

Gintautas Pilypaitis jau septintus metus gaminantis nestandartinius korpusinius baldus sako, kad perpildytoje Šakių baldų rinkoje baldžiaus vardą reikėjo užsitarnauti. Šiandien klientui jis gali pasiūlyti viską, ko tik šis užsigeidžia – interneto pagalba galima užsakyti visas naujausias medžiagas, išnaudoti visas technologines galimybes.

Nuotr. G. Pilypaitis tvirtina, kad mažas verslininkas gali išlikti tik būdamas kažkuo išskirtinis.

Keturis metus dirbęs su reklama iš lūpų į lūpas, šiandien jis gerai žinomas baldų gamintojas tiek Šakiuose, tiek kaimyniniuose rajonuose, ypač Jurbarke, kur jau antri metai iškeliauja apie 80 proc. jo pagamintų sekcijų, spintų, virtuvės ir kitos paskirties baldų.

Pasak G.Pilypaičio, savo verslą jis ryžosi pradėti, kai vieną dieną teko palikti laisvai samdomo projektuotojo - konstruktoriaus vietą, per mėnesį uždirbus minus 47 centus. „Tai buvo geras spyris į užpakalį, parodęs, kad kažką gyvenime reikia keisti, - atviravo baldžius. – Po pusantro mėnesio pas klientą iškeliavo mano pagamintas pirmasis baldas. Tiesiog darau tai, ką geriausiai moku daryti.“ Aukštojoje mokykloje įgijęs inžinieriaus – konstruktoriaus specialybę,  o baldų įmonėje sukaupęs patirties, jis pats ryžosi konkuruoti su kitais Šakių rajono baldų gamintojais.

 
Tiesa, nebuvo viskas labai paprasta. Reikėjo į savo verslą daug investuoti – teko skolintis pinigų, kad galėtų įsigyti būtiniausius įrengimus ir įrankius: kai kuriuos pasidarė pats, kai kuriuos nusipirko, apie kitus, kaip pavyzdžiui plokštės pjovimo stakles, kol kas gali tik pasvajoti. Jos kainuoja didelius pinigus, o kad atsipirktų, reikėtų keturis kartus didesnės apyvartos. „Žinojau, kad iš banko skolintis neturiu galimybių, todėl džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie galėjo man padėti ir investuoti į mano verslą, - dalijosi mintimis G.Pilypaitis. – Jau po aštuonių mėnesių atidaviau jiems skolas su visomis palūkanomis.“

Pasak jo, su labai dideliais sunkumais neteko susidurti, tačiau, jei būtų galimybė gauti kokių nors lengvatinių paskolų, bandytų plėsti verslą, kurti įmonę, kurioje įdarbintų keletą darbuotojų. Kadangi bankai į mažuosius verslininkus rimtai nežiūri, be to reikalauja užstatyti ir visą asmeninį turtą, realiai mąstant, nedaugelis šiandien gali pasinaudoti jų teikiamomis paskolomis.

Paradoksas, bet tokiems savo veiklą kuriantiems ir su verslo liudijimais dirbantiems žmonėms, niekas nepadeda ir nesuteikia pagalbos. Pasak G.Pilypaičio, tik pačioje pradžioje dalį verslo liudijimo sumos padengė Darbo birža – daugiau jokios paramos iš niekur jis nesulaukė. „Ačiū už geranorišką požiūrį Mokesčių inspekcijos darbuotojams, kurie informavo, ką reikia daryti, o apie Šakių verslo centrą iš viso kalbos nėra – ten tuščia vieta, - tvirtino baldžius. – Jurbarko verslo centras dirba kitaip – aš net ne jurbarkietis, o jie mane gerai pažįsta ir, organizuodami įvairius renginius, kviečia juose dalyvauti.“

Tiesa, reikia paminėti, kad ne tik G.Pilypaitis, bet ir kiti Šakių rajono verslininkai dažnai kviečiami dalyvauti Jurbarko miesto šventėse ir įvairiose parodose. Pasak jo, Šakių verslo centras tikriausiai net nežino, kad tokius renginius galima organizuoti, sukviesti žmones, galinčius reklamuoti savo produkciją. „Šakiuose šiuo požiūriu absoliutus štilis – niekas į mažuosius verslininkus nekreipia dėmesio“, - tikino baldus gaminantis verslininkas.

Kitas mažųjų verslininkų veiklos ignoravimas, tikino G.Pilypaitis, yra naujo įstatymo įsigaliojimas, kad, dirbant su verslo liudijimu, savo produkciją gali tiekti tik tam klientui, kuris nėra juridinis asmuo, t.y. biudžetinėms įmonėms savo baldų negali parduoti. Taip pat negali dalyvauti ir didžiosiose parodose, į kurias kviečiamos tik stambesnės bendrovės, kurių į parodą investuotos lėšos po kurio laiko atsiperka, o dirbantiems su verslo liudijimais tai gana sudėtinga. „Jei Šakių verslo centras pradėtų organizuoti parodas – turėčiau, ką parodyti ir kuo nustebinti klientus“, - tikino baldžius.

„Visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad sąžiningai dirbantis žmogus, visada užsidirbs sau duonos kąsnį ir nereikės ištiesus ranką pašalpų prašyti, - dalijosi mintimis G.Pilypaitis. – Todėl man nesuprantamas mūsų valdžios požiūris – duoti pašalpas, o ne šluotas į rankas ir galimybę patiems sau užsidirbti.“

Bene didžiausias dirbant sau privalumas - laisvė ir nepriklausomybė. „Gali pats planuoti savo darbo laiką, atostogas ir užsakymų terminus“, - džiaugėsi verslininkas, šiandien galintis savo klientams pasiūlyti viską be išimties, nes, jei pats neturi galimybių padaryti, tai suranda, kas tai padaro ir, jei ne Lietuvoje, tai užsienyje.  Pasirodo, visos klientų idėjos ir norai šiandien yra įgyvendinami, tačiau reikia dirbti ne aštuonias valandas per dieną, o bendrauti su klientu ir po darbo valandų.

„Kad būdamas mažas verslininkas galėtum išlikti tarp didžiųjų, turi būti kažkuo kitoks: konkuruoti baldų kainomis arba būti ekskliuzyvinis – pasiūlyti tai, ko negali pasiūlyti kiti, - teigė G.Pilypaitis. – Pavyzdžiui, įmontuoti stiklą ar veidrodį gali visi baldžiai, o išgraviruoti pagal kliento pageidavimus – tikrai ne visi.“

Pasak baldžiaus, užsitarnavusio mokaus ir sąžiningo verslininko reputaciją, jis niekada nelieka skolingas savo tiekėjams, nes visas medžiagas ima ne avansu, ne į skolą, o iš karto mokėdamas pinigus. Galbūt todėl šiandien jam užtenka tik užsakyti ir sutartu laiku medžiagos būna atkrautos arba pristatytos į vietą.

O kaip su klientais? „Klientų būna visokių: ir labai patenkintų, ir nusivylusių, - teigė G.Pilypaitis, dirbantis savo užsakovui nuo A iki Z ir žaibiškai reaguojantis į kiekvieną pretenziją. – Nesu tobulas – būna, kad gamyboje atsiranda klaidų. Tikriausiai neklysta tik tas, kas nedirba.“ Pasak jo, galima gauti tą pačią kokybę ir už mažesnę kainą. Tuo mažieji verslininkai ir išskirtiniai, jie savo lankstumu, ypatingesniais, nestandartiniais baldais ir siūlomomis technologijomis, kokių nesiima didžiosios įmonės, tampa patrauklesniais savo klientams.