Asta GVILDIENĖPraėjusį mėnesį Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininke Diana Korsakaite aptarė galimybes mažinti šildymo kainas. Šalies vadovė priekaištavo, kad sprendimų, kaip tai padaryti, net neieškoma. Apie tai kalbėjomės su UAB „Šakių šilumos tinklai“ generaliniu direktoriumi Laimučiu Kasparavičiumi, kuris teigė, kad mūsų rajone ieškoma būdų, kaip sumažinti šilumos kainą - jau šią vasarą Šakiuose planuojama pastatyti naują biokuru kūrenamą katilą.
Nuotr. Dar šią vasarą Gimnazijos g. esančioje katilinėje planuojama pastatyti biokuru kūrenamą katilą, kurio eksploatacija turėtų prasidėti nuo naujo šildymo sezono pradžios.
Prezidentės manymu, „visoje šalyje tikslinga nustatyti šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudų „lubas“ ir į šilumos kainą įskaičiuoti tik būtiniausias šilumininkų sąnaudas. Gyventojai neturi apmokėti neefektyvių šilumos tiekėjo sąnaudų - jas turi padengti pati šilumos įmonė. Jeigu šilumos teikėjas tiesia pačius brangiausius vamzdžius ar kūrena vien brangiausiu kuru, - už tokias sąnaudas pats turi ir susimokėti.“
Paaiškinkite, kaip tai vyksta pas mus?
Labai sunku suprasti, ką norėjo Prezidentė pasakyti šiais teiginiais. Mums gamybininkams nesuprantama, kaip galima nustatyti šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudų ,,lubas“, nenustačius pagrindinio sąnaudų komponento – kuro kainų ,,lubų“. Jeigu kuro kaina priklausytų tik nuo šilumos tiekėjo, tuomet toks Prezidentės teiginys būtų aiškus ir suprantamas. Tačiau dabar, kai per 10 metų gamtinių dujų kaina pakilo net keturis kartus ir toliau didėja, panašiai auga ir medienos kainos, kalbėti apie sąnaudų ,,lubas“, mano manymu, būtų nekorektiška. Taip pat labai sunku suprasti, ką norėta pasakyti teigiant, kad gyventojai neturi apmokėti neefektyvių šilumos tiekėjo sąnaudų. Tolesnis paaiškinimas - „jeigu šilumos tiekėjas tiesia pačius brangiausius vamzdžius ar kūrena vien brangiausiu kuru, už tokias sąnaudas pats turi ir susimokėti“ - įneša daugiau painiavos, negu aiškumo. Tiesiant šilumines trasas poliuretanu izoliuotais vamzdžiais, kurie iš tikrųjų labai brangūs, pasiekiamas tam tikras šilumos nuostolių sumažėjimas, tačiau jis niekada greitai nepadengia šiam tikslui įdėtų investicijų. Jų vertė įtraukiama į nusidėvėjimo sąnaudas nustatant šilumos kainą, kuri investicijas išperka tik per daugelį metų. Tai ką daryti? Keisti trasas, ar jų nebekeisti, nes pigių vamzdžių paprasčiausiai nėra. Man neaišku, kodėl šilumos tiekėjui reiškiamos pretenzijos dėl brangaus kuro kūrenimo. Jeigu būtų galima nusipirkti pigesnio kuro, tai nei vienas šilumos tiekėjas sąmoningai nepirktų brangesnio. Gamtinių dujų kainos šilumos tiekėjas niekaip nesumažins, kad ir kaip to norėtų. Gal čia norėta pasakyti, kad per lėtai pereinama prie pigesnio kuro naudojimo, statant biokuru kūrenamus katilus. Tai čia jau visiškai kitas reikalas. Biokuru kūrenamų katilų pastatymas - labai brangi investicija, todėl būtina Europos Sąjungos finansinė parama. Jos mūsų įmonė iki šiol nėra gavusi, neskaitant Gelgaudiškio šilumos ūkio renovacijai valstybės skirtų lėšų. Šiuo metu mūsų bendrovei jau paskirta beveik 2,5 mln. litų parama 5 MW katilo, kūrenamo biokuru, statybai. Jį šią vasarą tikimės pastatyti Gimnazijos g. esančioje katilinėje ir jo eksploatacija turėtų prasidėti nuo naujo šildymo sezono pradžios. Tuomet tikrai mažės šilumos kaina.
Pasak D.Grybauskaitės, „apskaičiuojant šilumos kainą neturi būti įtraukiamos šilumininkų planuojamos ateities investicijos - vartotojai neturi iš anksto kredituoti šilumos įmonių.“ Ar tai pas mus vyksta?
Tokių dalykų nebūna ir į šilumos kainą būsimos (ateities) investicijos tikrai neįskaičiuojamos.
Prezidentės teigimu, „valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi sumažinti ir nepagrįstai didinamą vadinamąjį gyvatuko mokestį. Šilumos karštam vandeniui nuostolius turi padengti patys šilumos tiekėjai, o ne gyventojai.“ O kaip manote jūs?
Šiuose Prezidentės pasakymuose vėl gi kyla daug neaiškumų. Taip vadinamiems ,,gyvatukams“ jau seniai nesikeičia nustatyti šiluminės energijos suvartojimo normatyvai. Šildymo sezono metu jie tokie ir taikomi. Vasaros mėnesiais, kai šilumos suvartotas kiekis pastate skirstomas tik į dvi dalis: šalto vandens pašildymui ir karšto vandens cirkuliacijai, tai likęs šilumos kiekis nuo šalto vandens pašildymo atitenka karšto vandens cirkuliacijai (,,gyvatukui“), nes nėra kur kitur jį padėti. Todėl kiekvieną vasaros mėnesį ,,gyvatukas“ atskiruose gyvenamuosiuose namuose kainuoja skirtingai: tvarkinguose namuose, kurių gyventojai sąžiningai deklaruoja karštą vandenį, neturi įsirengę papildomų šiluminės energijos ėmėjų, ,,gyvatuko“ kaina yra mažesnė už normatyvinę, o ten, kur nėra tvarkos, jo kaina viršija nustatytą normatyvą. Į čia iškilusį klausimą, kodėl netvarkingų namų bėdas norima užkrauti šilumos tiekėjui, man atsakyti per daug sudėtinga. Tokius dalykus turi spręsti respublikos ir rajonų valdžia.
Arūnė iš Griškabūdžio:
