Paskutinėmis liepos dienomis, kai termometro stulpelis siekė net 30 laipsnių karščio, Voverių kaime plytinčiuose javų pasėliuose virte virė darbas.

 

Ūkio šeimininkė Vida Balkojienė, braukdama nuo veido prakaitą, neslėpė džiaugsmo, jog darbymečiu ranka rankon darbuojasi net trys šeimos kartos. Prie kombaino vairo sėdi vyras Zigmas, kitame javų lauke darbuojasi sūnus, sunkvežimį vairuoja anūkas Mantvydas Rudzevičius, būsimasis Kauno Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos fakulteto pirmakursis. Ūkininkė atvirauja, kad jau dabar mąsto, kam teks perleisti ūkio vadžias. „Mano anūkas Mantvydas nuo vaikystės buvo linkęs kartu su manim po laukus dairinėtis. Jam patinka darbas kaime, jis puikiai viską išmano ir supranta,“- būsimuoju jaunuoju ūkininku džiaugėsi moteris. Tad javapjūtė einasi kaip iš pypkės,- vyrai dirba, o moterys vadovauja. „Jau esam nupjovę 132 ha žieminio rapso, o šiandien, kai baigsime pjauti dar likusius apie 30 hektarų, iš viso jau būsime nukūlę 150 ankstyvosios Ada veislės žieminių kviečių. Dar vienas kombainas pjauna javus Skaistgirių kaime, sūnus dirba Balseliškiuose. O man, tik spėk visur važinėti,- vienam to reikia, kitam ano“,- darbymečio rūpesčiais dalijosi V.Balkojienė, sėsdama už visureigio vairo.

 Sintautų kaimo ūkininkams Vidai ir Zigmui Balkojams ūkininkavimas - ne tik verslas ar pragyvenimo šaltinis, bet tiesiog gyvenimo būdas. Žemę mylintys, kasdieninio sunkaus ir įtempto darbo nebijantys žemdirbiai jau daugiau nei 23 metus puoselėja savo ūkį. Ūkininkų valdos tikrai nemažos - 800 hektarų dirbamos žemės, iš kurių 66 hektarai – nuosavos. Metai iš metų auginamos dvi pagrindinės kultūros,- žieminiai kviečiai ir žieminiai rapsai. „Pati įsitikinau, kad auginti tik šias dvi kultūras yra daug efektyviau, negu sėti dar ir kitų. Pavasarį tręšti ir purkšti tuo pačiu metu yra patogiau, o rudenį būna geresnės oro sąlygos atlikti visus sėjos darbus. Yra ir kitų pliusų“,- sakė V.Balkojienė. Ūkio šeimininkė, veikli ir energinga moteris, vadovauja visiems svarbiausiems organizaciniams ir produkcijos realizavimo darbams ūkyje. „Šiemet derlingumas neblogas, - Dievą į medį negali vyti, nors, manau, bus mažesnis negu pernai. Tikimės vidutiniškai apie 5,5-6,0 t/ha kviečių, o rapso - apie 3 t/ha derliaus,“ - pasakojo pašnekovė. Kol kas ūkininkė produkcijos neskuba parduoti. Grūdų saugyklose sutalpino apie 1500 tonų naujojo derliaus grūdų, kuriuos ketina parduoti vėliau, kai pakils supirkimo kainos. „Šiemetinės grūdų supirkimo kainos – tiesiog nenormalios. Geriau grūdus pilti į kišenes ar stiklainius, negu parduoti. Už ekstra klasės grūdų toną dabar siūlo 580 - 600 litų, - juk tai tik grūdų savikaina. Kaip ir pienininkai, taip ir grūdų supirkėjai sugeba tarpusavyje susitarti, todėl laikosi tos pačios pozicijos ir panašių kainų. Tokia jų politika, nes žino, kad tas smulkus ūkininkėlis, kuris turi 20 ar 30 hektarų, neturi grūdų sandėlių, todėl neturės ką daryti, nukuls ir tiesai iš laukų veš grūdus parduoti. Tuo supirkėjai ir naudojasi,“ –žemomis javų supirkimo kainomis piktinosi Sintautų kaimo ūkininkė.

„Rugpjūčio antroje pusėje jau turime pradėti sėti žieminius rapsus, todėl tuoj teks pradėti arti dirvas. Taigi, laukuose dar kombainas, o iš paskos jau seka artojas,“- apie nesibaigiantį darbymetį pasakoja ūkininkė. Anot jos, norint užauginti gerą javų derlių, svarbiausia yra gera arimo kokybė. Naujosiomis beariminės žemdirbystės technologijomis ūkininkė nesusižavėjo. „Savo kailiu patyriau, ką reiškia kokybiškas dirvos paruošimas. Tai ir arimas, ir dirvos purenimas, purškimas nuo piktžolių, tręšimas, kiti darbai. Kai viską gerai padarai, tai ir derlius geras. Chemines priemones stengiamės naudoti pagal visus reikalavimus, tačiau kiek įmanoma saikingiau, - visada pamažinu normą. Juk iš mūsų užaugintų grūdų kepama duona, kuri keliauja ant visų mūsų pietų stalo,“ - itin atsakingai į žemdirbio darbą žiūri V.Balkojienė. Paklausta, kada gi ateis laikas pailsėti, ūkininkė šypteli: „Nuo lapkričio antros pusės. Bet tada bus kitų darbų... Tokia jau žemdirbio dalia.“