Rugsėjo 21 dieną 50 – ties metų Jubiliejų atšventė žinomas rajono verslininkas Arūnas Tarnauskas. Šiandien kalbamės su juo apie verslą, valdžią ir gyvenimą kaime. Jis seniai nešūkčioja dėl besikeičiančių įstatymų, o teigia, jog išlieka, tie, kurie prisitaiko.

 

 

 

Nei vieno įstatymo jau nesureikšminu. Daug jų buvo, daug bus. Kryptį mes maždaug suvokiam, nes įstatymai gimsta iš direktyvų. Su įstatymais kovoti beprasmiška, belieka prisitaikyti. Tie, kurie evoliucijos metu prisitaiko – išlieka, tie, kurie ne – išnyksta. Jei nori būti prie išlikusiųjų, tai turi prisitaikyti kuo greičiau.

Mūsų visa informacija kompiuterizuota, susisteminta duomenų bazėse. Tiems, kurie nenaudoja pažangesnių priemonių, sakysim, bando rankomis dirbt, yra sunkiau. Vienintelis kelias - diegti kuo pažangesnes technologijas, kad galėtum prisiderinti prie kintamų taisyklių, nes taisyklės rašomos atsižvelgiant į pažangą, lyg ji būtų atėjusi pas visus.

Biurokratai... Jie nori išsaugoti savo darbo vietas, įrodyti savo reikšmingumą ir tai kuria nustatydami įvairius reikalavimus. Visi dokumentai kainuoja pinigus. Jei reikalavimų padaugėjo, tai reiškia pabrangimą, daugiau nieko. Vadinasi, tame aparate išsilaiko daugiau žmonių, procedūrų. Atseit, viskas dabar bus teisingiau. O iš tikrųjų – nei teisingiau, nei ką.

Pasaulį veda į priekį sukuriama pridėtinė vertė, o visa kita iš to tik gyvena. Nesvarbu, ar kariuomenė, ar sveikata, ar kultūra, ar švietimas... Taip, tai yra kilnu, bet jie iš pridėtinės vertės gyvena. Jei turi pogrindinę pinigų spausdinimo mašiną, esi parazitas, nes egzistuoji vogdamas pridėtinę vertę, iš kitų, kurie ją sukūrė. Bet visi susitarę, kad tai nusikalstama. Valstybės šį „nusikaltimą“ daro legaliai, o žmogui - negalima. Amerika, dabar Europos centrinis bankas... Suprantat, jeigu yra tiek vertybių kiek pinigų, tada viskas gerai: kiek sukūrėm vertybių, tiek atspausdinam pinigų. O jie susirenka su savo gerais kostiumais ir sako: „Ne, pinigų atspausdinsim du kartus daugiau“. Kai tai padaro, visus žmones apvagia ta procentine dalimi. Bet jei žmogus paspausdino, tai jau pavogė, jį reikia pasodinti į kalėjimą. O didžiųjų vagių nesodina niekas.

Pinigų visada reikia, ir visada, kiek jų bebūtų, yra mažai. Nes esmė, ne kiek tu gauni, o kiek tu išleidi, kokios tavo ambicijos. Gali tu jų gauti dvigubai daugiau, o jaustis taip, lyg turėtum dvigubai mažiau, nei tada, kai jų buvo visai nedaug. Aišku, yra tie minimumai, kad tiek reikia ir turi būti ne mažiau, nes tada jau blogai jautiesi ir visa kita. Bet pakankamai, tai niekada nebūna.

Šakiečiai, manau, yra taupūs. Tikriausiai čia prigimtis, suvalkiečiai vis tik. Vėlgi, yra vyresni ir jaunesni, visi skirtingai elgiasi. Bet kokiu atveju, mano supratimu, jie pakankamai valdomi tos medijos, reklamos. Deja, deja, taip yra. Sukuriami įvaizdžiai ir jie lemia. Ne troškulys, kaip sakoma reklamoje, o įvaizdis yra viskas. Jauni žmonės tam dar labiau pasiduoda. Prarandi identitetą, tampi valdoma mase. Internetinė erdvė tave valdo, atrenka pomėgius, pasiūlo, kur turi išleisti savo pinigus ir tampi maitintojas. Ar tikrai tu to nori? Ar tai tikrai tavo gyvenimas? Nei velnio, tai už tave nusprendė technologija.

Kur formuojasi asmenybė? Šeima, mokykla, kolektyvai... Šeimose skirtingi požiūriai, vienur vienos, kitur kitos vertybės. Aš esu pakankamai konservatyvus žmogus, man pamatinės vertybės svarbios. Suprantu, pažanga turi būti, prie jos prisitaikom, bet jas, vertybes, reikia žinoti ir tausoti, kadangi tai yra identitetas. Iš pradžių atrodo, kad šnekame apie sumuštinį ar dar ką nors, o iš tiesų mes šnekame apie tautos identitetą, į kurį įeina ir kalba, ir papročiai, ir visi kiti dalykai, kultūriniai dalykai. Tai ar bus lietuviai, ar nebus? Ar bus homo europieticus?

Žiūrint su kuo lyginsi. Jei su Gelgaudiškiu – palanki. Jei su Marijampole – mažiau palanki. Pagal naujų įmonių skaičių Kaune situacija daug geresnė. Tai yra objektyvūs dalykai, nieko nepadarysi.

Ko reikia gamybai? Infrastruktūros, darbo jėgos ir mokestinės aplinkos. Kadangi mokestinę aplinką reglamentuoja centrinė valdžia, mes pamatysim, kad dauguma mokesčių reglamentuota respublikos mastu. Taigi čia savivaldos įtaka yra nulinė. Tada žiūrime toliau. Infrastruktūra, kokia ji yra? Turbūt nelabai kokia. Pasistatė bokštą grūdams, bet kitą dieną uždėjo kelio ženklą, kad tų grūdų neatvežtum. Dėl to, kad „skystas“ kelias, nepritaikyta infrastruktūra. Tau reikia elektros, tu ją turi, ar neturi? O vandens technologiniam procesui? Greičiausiai, kad ne. Toliau, galvojame apie žmones. Kodėl „Barclays“ kuriasi ne kokioje Marijampolėje, o Vilniuje? Gal Marijampolė sakytų: „Mes tau primokėsim, ateik pas mus“, bet ne. Jie stato Vilniuje, nes ten tie žmogučiai baigę universitetus. Didieji miestai yra centrai, kurie sukoncentruoja tuos jaunus žmones, kurių reikia verslui.

Verslo požiūriu, žemės ūkis buvo fantastinis verslas per šitą laikotarpį. Į jį buvo investuoti dideli pinigai, buvo palanki aplinka, Europos Sąjunga leido daug ir tas verslas atėjo čia. Žemė buvo gamybos priemonė.

Sąlygos iš vienos pusės atsiranda, iš kitos pusės, jas reikia kurti. Teritorijų vystymo strateginiame plane yra numatyta gamybinė 9 hektarų zona, manau, kad tas planas bus parengtas. Bus atvestos pagrindinės komunikacijos, manau, sugebėsim kažką sudominti. Bet tai padaryti – valdžios vaidmuo. Padaryti, pateikti, kontaktuoti. Jei čia mes vienas su kitu šoksim kepurinę, tai gražu, bet iš to nieko nebus. Trilitriniame stiklainyje uždarytame gražiai tie agurkai gali rikiuotis, bet vis tiek, tai bus agurkai ir viskas. Niekas į ten neateis. Turime būti atviresni.

Abejoju. Bent jau vyresnieji – tai labai abejoju. Sūnus save gana giliai mato visuomeninėje veikoje, dalyvauja jaunimo renginiuose. Tai jam įdomu, jis tam skiria laiką. Dukra tame nemato savęs, jai susiformavęs kitoks požiūris.

Vėlgi, kaip ir minėjau, priklauso nuo požiūrio. Šeimos, mokyklos, aplinkos. Vienas mato galimybę, kitas ne. Vienam patinka, kitam ne. Man atrodo, kad vertybės vienaip dėliojasi. Jaunam žmogui tuo momentu atrodo kitaip. Bet nebūtinai – gali po dešimt metų atrodyti dar kitaip. Apskritai, šiandien, kas yra Šakiai? Šiandien tu gali gyventi Šakiuose, dirbti bet kuriame mieste, ar netgi virtualioje erdvėje. Ankstesnė teritorijos sąvoka praranda prasmę.

Gyvendamas čia tu prisidedi prie tos vietos vystymo. Tavo darbas, lėšos gyvina tą vietos gyvenimą. Tai jau yra šis tas. Blogiausia - pabaigiau mokyklą, duris uždariau ir aš kojos nekelsiu į tą kaimą ir būsiu laisvas Europos pilietis, išvažiuosiu, duris užtrenksiu ir kažkur tai katinus šukuosiu ar žuvims akis rakinėsiu. Gaila.

Kita vertus, jei būsi labai uždaras, tu neturėsi to platesnio matymo. Visais laikais reikėjo žinoti, kas yra pasaulis, kuo jis gyvena, kur jis juda. Patirties mokytis reikia. O kai suvoki, kas ir kaip, tada čia gali sėkmingai kažką sukurti.

Jei tavo darbo erdvė virtuali – vieta nesvarbi, jei kažką darai mažoje rinkoje – esi kaip ir pasmerktas, labai apribotas. Ką mes čia parduosim – daiktą, paslaugą. Žiūrint plačiau – vis tiek reikalingas eksportas. Kaimynui, ar į kitą upelio pusę, ar už sienos.

Pirmiausiai reikia pažinti save, savo stipriąsias puses, ką tu gali, ko tu nori. Išsiaiškint tikslus, ko tu sieki. Nes jeigu tik būti čia, tai, manau, vis tiek, tai nebus tikslas. Jis turėtų būti, kokiu noriu būti, ko siekiu. Na, o tada turi būti planas, kaip viso to sieksiu. Ko noriu, ką galiu, kas man patinka. Manau, kad jauniems yra labai gerai, nes jie turi visas galimybes. Vyresni galimybių turi mažiau.

Taip, bet jie turi mažiau drąsos, jie mažiau rizikuoja.

Na ne. Vis tiek ateitis priklauso jaunimui (šypsosi).