Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojęs Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, kuriame buvo numatyta, kad tiek fizinis, tiek juridinis asmuo gali įsigyti ne daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, sukėlė daug prieštaringų vertinimų. Šiuo metu Vyriausybėje ir Seime tikras darbų įkarštis,- diskutuojama dėl įstatymo pakeitimo projekto ir jame numatytų naujų nuostatų bei „saugiklių“ įtvirtinimo.

 

 

Seimo Kaimo reikalų komitetas sudarė žemės pardavimo „saugiklius“ nagrinėjančią darbo grupę, kuri jau užbaigė savo darbą. Parengti net trys įstatymo projektai. Artimiausiu laiku dar ir Vyriausybė teiks savo projektą, tad Kaimo reikalų komitetas šiuos keturis projektus planuoja sujungti į vieną ir teikti jį svarstyti Seimui. Ir toliau visuomenėje tebevyksta karštos  diskusijos dėl planuojamų papildomų „saugiklių“, taikomų įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir siekiant užkirsti kelią spekuliacijai žeme. Deja, daugėja manančių, kad numatyti apribojimai ne tik atbaidys užsienio investuotojus, bet ir itin skaudžiai palies pačius Lietuvos žemdirbius, fizinius ir juridinius asmenis.

Pataisų kūrėjai siūlo, kad be jokių apribojimų Lietuvoje būtų galima įsigyti iki 10 hektarų žemės, o jeigu pirkėjas norėtų jos įsigyti daugiau, turėtų gauti savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, leidimą. Kaip ir dabar, ateityje bendrovėms bei ūkininkams siūloma leisti įsigyti ne daugiau kaip 500 hektarų žemės. Darbo grupė siūlo ateityje žemę Lietuvoje parduoti ir fiziniams, ir juridiniams asmenims iš visų Europos Sąjungos bei keturių Europos ekonominės erdvės valstybių. Norintys įsigyti dirbamos žemės, taip pat turės atitikti papildomus reikalavimus - Lietuvos bendrovėms ir ūkininkams jie būtų beveik vienodi, o užsienio piliečiai turėtų papildomai įrodyti savo lojalumą Lietuvai bei mokėti šnekamąją lietuvių kalbą.

 

Projekte numatyta, kad bet kuris tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, norintis įsigyti daugiau nei 10 ha žemės ūkio paskirties žemės, privalės prieš tai ne mažiau kaip trejus metus vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas. Jis turės būti įregistravęs ūkininko ūkį arba turėti žemės ūkio išsimokslinimo diplomą, taip pat mokėti valstybinę kalbą, o jei tai užsienio valstybės pilietis – ne mažiau kaip trejus metus gyventi Lietuvoje. Juridinis asmuo papildomai privalės įrodyti savo ekonominį gyvybingumą ir tai, kad ne mažiau kaip 50 proc. jo metinių pajamų sudaro įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją. Žmogus žemę galės įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje jis nuolat gyvena, arba su ja besiribojančios savivaldybės teritorijoje.

Siūloma įtvirtinti vietos savivaldos dalyvavimą žemės perleidimo procese. Žemei įsigyti reikės gauti leidimą, kurį pagal projekto kūrėjų konservatorių siūlymą turėtų išduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rajonų padaliniai, o pagal Seimo Kaimo reikalų komiteto sudarytos darbo grupės siūlymą – savivaldybės administracijos direktoriaus iš vietinės bendruomenės atstovų sudaryta komisija. Savivaldybių administracinės komisijos taip pat nagrinėtų administracines bylas dėl to, kad įsigyta žemė nenaudojama žemės ūkio veiklai vykdyti. Projekte numatoma nuostata, kad pirkėjas privalės įsipareigoti penkerius metus nuo žemės įsigijimo dienos jos niekam neperleisti ir ją naudoti ne mažesnio nei Vyriausybės įgaliotos institucijos numatyto minimalaus žemės ūkio produkcijos kiekio gamybai. Daugiau kaip 25 proc. juridinio asmens, kuris nuosavybės teise valdo daugiau kaip 10 ha žemės, akcijų perleidimo sandoris būtų prilyginamas žemės perleidimo sandoriui, t. y. akcijų įgijėjui būtų taikomi visi žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui taikytini reikalavimai, įskaitant išsilavinimą, kalbos mokėjimą ir persikėlimą gyventi į žemės buvimo vietą. Taip pat siūloma sugriežtinti susijusių fizinių ar juridinių asmenų apibrėžimą.

 

Prasidėjus diskusijoms dėl įstatymo projekto, ne vienas ekspertas konstatavo, kad kai kurios siūlomos įstatymo nuostatos galimai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir ES teisei. Naujojo įstatymo projekto kūrėjai, siekdami apriboti žemės pardavimą užsieniečiams ir apsaugoti šalį nuo nesąžiningų nekilnojamojo turto sandorių, prigalvojo tiek „saugiklių“, kad įsigaliojęs naujasis įstatymas gali apskritai suvaržyti žemės ūkio paskirties žemės rinką ir trukdyti žemę įsigyti patiems šalies piliečiams. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidento, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovo Petro Puskinigio teigimu, iš tiesų pirmiausia kalba eina apie tokias didžiules įmonių grupes kaip Agrokoncernas, Baltic Agro, Agrovila, kurios itin aktyviai supirkinėdamos žemes Lietuvoje, ir sukėlė savotišką stresą. „Tam tikri apribojimai, suprantama, tikrai reikalingi, tačiau juos pritaikyti vienam kažkokiam dariniui yra labai sudėtinga. Dabar dėl numatomų „saugiklių“ gali nukentėti visi eiliniai šalies žemdirbiai. Kiekvienam žemės savininkui bus ribojamos galimybės disponuoti savo turtu. Kai kurie sugalvoti „saugikliai“ yra tiesiog nelogiški ir kvaili“,- savo nuomonę išsakė P.Puskunigis. Įstatymų kūrėjams savo pasiūlymus bando pateikti ir visuomeninės žemdirbiškos organizacijos, tačiau neaišku, ar jie bus išgirsti. „Manau, greitai Lietuvoje atsiras ir dar didesnių bėdų, - oligarchinių apraiškų, kurios demokratinėje valstybėje neturėtų egzistuoti. Silpna mūsų valdžia, nėra atsakingai dirbančių žmonių,- tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Valdžios vyrai daugiau politikuoja, o ne galvoja apie Lietuvos žmonių reikalus. Štai dabar ir matome valdžios neveiklumo pasekmes. Apie „saugiklius“ ir beįsigalinčius stambiuosius Lietuvos žemvaldžius reikėjo galvoti daug anksčiau“,- sakė Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas P. Puskunigis. Anot jo, žemdirbiams reikalingas stabilumas. Kol kas Lietuvoje vyrauja sumaištis, kaimo žmogus visiškai nežino, kas jo laukia po metų ar dvejų. Ir toliau ignoruojami teisėti žemės savininkų interesai.