Simonas Urbonas socialiniuose tinkluose gausų būrį sekėjų patraukė įkvepiančiais tekstais ir komiškais vaizdeliais apie kasdienybę, o šiuo metu dalijasi ir savo naujo iššūkio akimirkomis. Jo kelionės pėsčiomis Vilnius–Karklė maršrutas eina ir per mūsų rajoną. Zyplių dvaro ansamblyje trumpam apsistojęs tinklaraštininkas sutiko pasidalinti įspūdžiais.

 

„Trijų vaikų tėtis ilsėtis gali mažai. Nežinau, ar į žodį „mažai“ telpa toks trumpas laiko tarpas. Laiko, kai kažkam kažko nereikėtų, būna labai nedaug. Atrodo, prisėdai, kojas tik ištiesei ir: „Tėti, gali?“ Ir tėtis gali“, – rašo Simonas apie tėvystę savo „Instagram“ paskyroje ir pasakoja, kad jam tai pirma tokia ilga kelionė.

„Šį gimtadienį paprašiau žmonos, kad leistų man bent 10 ar 12 dienų išeiti, tai nežinau, kaip bus, ar nueisiu, bet džiaugiuosi kiekviena savo diena, kiekvienu pamatytu vaizdu, sutiktu žmogumi, kažkuo atrastu“, – sako S. Urbonas ir tokį poilsio būdą vadina savo bažnyčia, mat žodis „tikėjimas“ susideda iš dviejų žodžių: „tik“ ir „ėjimas“.

„Visąlaik keliauju vienas. Nelabai mėgstu piligriminius takus, kur eina visi kartu ir bendrauja. Mėgstu būti savo laiko kalviu ir jei man norisi kur nors užsukti – užsuku, jei norisi pasėdėti – sėdžiu, jei norisi bėgti – bėgu ir nereikia prie nieko taikytis“, – pasakoja vyras.

Tiesa, šįkart bandė keliauti su bičiuliu, tačiau šis palūžo, o Simonui teko pripažinti, kad nebuvo lengva taikytis ir palaikyti bendrą nuotaiką: „Kai eini vienas, gali ir verkti, ir klykti, ir dainuoti, ir niekam tai nerūpi.“

„Keliaujant iš Vilniaus, pro visus mažus miestelius, mane truputį liūdina situacija, kadangi turime tokią gražią Lietuvą, o nors kokią parduotuvę ar kavinukę rasti gali būti visiškai neįmanoma, nes jos tiesiog niekur neišsilaiko. Tiek neišnaudoto ploto, o mes visi susigrūdę tuose didžiuosiuose miestuose kaip silkės. Galėtume išsiskirstyti daug plačiau ir Lietuvą puoselėti. Daug labai labai mažų namelių, kurie visiškai pamiršti, užkaltomis langinėmis. Man iš tiesų skauda širdį ir labai tikiuosi, kad jauni žmonės į tuos kaimus sugrįš ir Lietuva vėl bus plati, su šypsenom, kur beeitum“, – viliasi jis.

Pasak S. Urbono, regiono miestelių žmonės jį labiausiai stebina atvirumu.

„Arba būna labai labai... Išskėstom rankom tave priima arba labai labai tavęs bijo. Bet tas atvirumas, tikrumas, man atrodo, ir yra grožis, kad čia tų kaukių yra daug mažiau, nei kaukių turime mes didžiuosiuose miestuose, – įsitikinęs pašnekovas ir pastebi, kad stovint eilėje, rajono krautuvėje, kiekvienas pirkėjas su pardavėja pabendrauja. Nėra greičio, skubėjimo. Vilniuje vos spėji prekes gaudyti, o čia jau reikia palaukti, kol prieš tave esantis žmogus pašnekės su pardavėja, apsitars ir panašiai.“

„Šis žygis, kaip ir visi kiti, yra toks gyvas ir nesuvaldomas, kad nusprendžiau mažiau planuoti, daugiau mėgautis ir viskas bus gerai. Bus ir blogai, bet vis tiek gale viskas bus gerai“, – rašo S. Urbonas savo paskyroje ir neslepia, kad į Lukšius iš kito Nemuno kranto jį atvedė tik beviltiškumo akimirką nusišypsojusi sėkmė.

„Bet yra ir netikėtumų... Atrodo, tokioje vietoje – kaip restoranas gali išsilaikyti? Bet kai užeini, kai paragauji to įdomaus, tiesiog WOW maisto, norisi čia atvažiuoti ir jau dabar visiems pasakyti, kad ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje yra tokių vietų, kur žandikauliai atvėps iš nuostabos! Jūs skatinate Lietuvą mylėti labiau“, – džiaugėsi keliautojas Zyplių dvare atrasta dvariška virtuve.

„Nebūtina eiti savaitę, galima važiuoti dviračiu, tiesiog keliaukime po visą plačią Lietuvą. Palikime savo gyvenamas vietas, palikime didžiuosius miestus su visais dūmais bei nešvarumais ir keliaukim pažinti Lietuvos, jos žmonių. Pradėkim nuo savęs ir gal taip mes tą Lietuvą padarysime daug patrauklesnę pirmiausia sau patiems“, – dalinasi mintimis žygeivis ir džiaugiasi, kad netikėtomis pažintimis galime vieni kitus taip praturtinti.

Jolita Briedė, vadovaujanti UAB „Kuchmistrai“, pasakoja, kad keliautojai su dviračiais, motociklais ar automobilių klubai mielai renkasi Zyplių dvaro virtuvę laisvalaikiui praturtinti, atsipūsti ir sužinoti daugiau apie lietuvišką paveldą. O oficinoje atsidarius viešbučiui užtrunka ir ilgiau. Sezono naujovė – darbostogos, kai svečiai apsistoja nuotoliniam darbui, o laisvalaikiu domisi apylinkėmis. Tokios kelionės dažniau ne spontaniškos, o suplanuotos iš anksto.

Monika Būblaitytė