„Aš dar nesu grįžęs...“ – pataiso šypsodamasis lukšietis Mantas Sprainaitis, kai susitinkame pasikalbėti apie jo keliones ir nuotykius. Fiziškai jis Lietuvoje, tačiau jo mintys išsibarsčiusios po visą gaublį. Vienos Kazachstane, kur gyvena jo mergina, kitos – Pietų Amerikoje, dar liko neįveikta ir viena Pietų Azijos atkarpa, be to, sausį jo jau laukia nauja avantiūra Kambodžoje. O artimiausią savaitgalį Manto planuose dar ir 42 kilometrai Vilniaus maratone. Panašu, kad vos vienas nuotykis baigiasi, horizonte jau ryškėja kitas...
Pernai balandžio 22 d. Mantas pradėjo kelionę autostopu su vienu aiškiu tikslu – pasiekti Vietnamą. Mintyse buvo susidėliojęs maršrutą per Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Sakartvelą, toliau – Centrinę Aziją ir Pietryčių Aziją. Realybė, kaip ir priklauso tokio masto nuotykiui, planą netruko perrašyti.
Šiaip jau 35-erių metų lukšiečio gyvenimas nepriminė žmogaus, kuris vieną dieną su kuprine išsiruoš į kitą pasaulio kraštą. Lukšiai, mokykla, informatikos bakalauras, vėliau mechanikos inžinerijos magistras.
„Klasikinis scenarijus“, – pripažįsta ir pats Mantas.
Pirmas ryškesnis lūžis įvyko bene prieš dešimtmetį, kai magistrantūros metais pagal „Erasmus“ programą pusmečiui išvyko į Boloniją ir tas išvykimas, sutikti žmonės, užsimezgusios draugystės, kaip pats sako, „labai atvėrė akis apie pasaulį“. Tranzuoti Mantas taip pat buvo jau mėginęs ir tokį keliavimo būdą laikė visai normaliu pasirinkimu, o Vietnamas iš pradžių turėjo būti tik vieta keliems mėnesiams pabėgti nuo lietuviškos žiemos ir padirbėti nuotoliu – pigu, šilta, skanu. Tačiau, kai socialiniuose tinkluose pamatė vyruką, pėsčiomis keliaujantį iš Londono į Vietnamą, sumanymą pakeitė.
„Galvoju: kaip būtų smagu jam nosį nušluostyt, pirmiau už jį ten nuvaryt! Pėsčiomis eiti neketinau, bet autostopu – kodėl gi ne!“ – pasakoja Mantas.
Tą išganingos minties atėjimo naktį miegas jo jau nebeėmė – dėliojo maršrutą ir tiesiog degė noru startuoti. Nors šiokių tokių apmąstymų buvo – kad ir dėl to, kaip pavyks įveikti karo paliestą Ukrainą, – jos netapo priežastimi nevažiuoti. Nestabdė ir artimieji – priešingai, Manto sprendimą palaikė. Ruošdamasis kelionei laikėsi gana praktiško principo: kuo mažiau nešiesi, tuo lengviau judi. Greitai džiūstantys drabužiai, palapinė, miegmaišis, būtiniausi daiktai – kuprinė nesvėrė 15 kg. Panašiai dėliojo ir maršrutą: kryptis buvo aiški, tačiau griežto grafiko, kada ir kur turi būti, sau nenusistatė.
„Tiesiog leidausi į didelį nuotykį, jokių apribojimų nebuvo“, – sako jis.
Kai pernai balandį Mantas Kalvarijos degalinėje atsistojo su užrašu „Varšuva“, manė, kad Lietuvoje susistabdyti automobilį bus sunkiausia, tačiau po pusvalandžio jis jau važiavo tiesiai į Lenkijos sostinę. Vėliau tokių nuoširdžių pakeleivių, pavežusių, pavaišinusių ar pakvietusių į savo namus, jo kelyje bus dešimtimis.
„Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad keliauti vienam yra vieniša, bet aš niekada nesijaučiau vienišas, o ir vienas nebuvau – visą laiką aplink tave juk sukasi žmonės“, – sako keliautojas.
Kelias vedė per Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Sakartvelą. Kai pirminio maršruto laikytis nebeleido uždarytos sienos ir geopolitinė situacija, Mantas nebandė bet kokia kaina įrodinėti, kad keliaus tik vienu iš anksto sugalvotu būdu. Maršrutas pasislinko į Kazachstaną, o Centrinė Azija, kuri turėjo būti tik viena kelionės atkarpų, netikėtai tapo vieta, iš kurios nebenorėjo skubėti, nes... įsimylėjo – šalis, žmones, o paskui ir tą vienintelę. Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizstanas – Mantas pradėjo sukti po šias šalis ratus, važiuoti ten, kur rekomendavo kiti sutikti keliautojai, ir vis aiškiau suprato, kad kelionės vertę jau seniai matuoja ne nuvažiuotais kilometrais.
„Kiek kartų sau sakiau: taip Europoj niekada nebūtų nutikę“, – prisimena jis.
Labiausiai stebino žmonių svetingumas. Kviečia valgyti, vakarieniauti, į namus, net į vestuves. Per kelionę į jas Mantas buvo pakviestas keturis kartus, o vienose, vykusiose Taškente, net ir dalyvavo. Suprantama, tinkamo kostiumo kuprinėje nesinešiojo, tačiau draugai problemą išsprendė čia pat – po pusdienio Mantas jau buvo pasipuošęs šventine eilute, o ant galvos puikavosi ir tradicinė kepuraitė. Kuo toliau nuo išsivysčiusių miestų jis nukeliaudavo, tuo labiau, anot jo, tirpo ir išankstiniai įsivaizdavimai apie tai, kas turi daug, o kas mažai.
„Kuo gilesnėj kaimo glūdumoj atsiduri, tuo žmonės šiltesni, svetingesni. Dalinasi viskuo, ką turi“, – pasakoja Mantas.
Kelionės metu jam teko prisiragauti visokios egzotikos, apie kurią ne visada norisi net garsiai pasakoti. Buvo ir atkarpų, kuriose romantikos mažiau. Kad ir Pamyro kelias, besidriekiantis prie Afganistano sienos. Statūs šlaitai, prastos būklės kelias, daugiau nei keturių kilometrų aukštis. Tačiau hostelyje sutikti keliautojai panoro prisijungti prie Manto, o kai prisijungė, tada jau trise jie leidosi autostopu Pamyro keliu.
„Tai buvo iššūkis“, – trumpai reziumuoja jis, tačiau ir apie riziką kalba ramiai – jos neneigia, bet savo kelionių nepaverčia išgyvenimo drama.
Beje, toji įsimylėta Centrinė Azija davė ir dar vieną posūkį, kurio jokiame pradiniame maršrute nebuvo. Per bendraminčius Mantas atsidūrė pietų Kazachstane, Šymkente, kur sutiko būsimą merginą. Nuo tada Kazachstanas tapo daugiau nei eiline stotele – maršrutas ėmė keistis, atsirado sugrįžimų ir ilgesnių sustojimų. Užklupus Centrinės Azijos žiemai, planuotos Afganistano krypties Mantas atsisakė ir iš Taškento išskrido į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą.
„Vėl gaudyt vasaros, – šypteli jis ir pats juokiasi prisiminęs, kad kelionės metu patyrė plačiausią spektrą potyrių: – Nuo visiško skurdo iki „max luxury“, nuo nakvynės palapinėje iki viešbučių dangoraižiuose.“
Iš Malaizijos vėl leidosi autostopu į Tailandą, tačiau čia jam kelią pastojo potvyniai. Keturioms dienoms įstrigęs kažkokiame kaimelyje, Mantas susidraugavo su vietiniais ir ten pasiliko... dar trims savaitėms. Kelionę trumpam sustabdė kur kas liūdnesnė priežastis – Mantas trims savaitėms buvo grįžęs į Lietuvą atsisveikinti su močiute. Tačiau po to sugrįžo ten, kur buvo palikęs savo daiktus – į Tailandą – ir tęsė kelionę Vietnamo link. Tikslą Mantas pasiekė vasarį – maždaug po dešimties mėnesių nuo kelionės pradžios. Vietname praleido du mėnesius, tačiau ilgai žemėlapyje švietęs galutinis taškas jam nuotykio pabaiga netapo. Iš ten lukšietis patraukė dar į Kambodžą, kur susitiko su šveicaru bičiuliu, keliavusiu tuk-tuku, ir kartu pradėjo dėlioti naują avantiūrą naujiems metams.
Gal todėl ir paklaustas, ar ši kelionė jį pakeitė, Mantas nesileidžia į filosofijas.
„Aš nesijaučiu labai pasikeitęs. Tiek, kad pramokau kalbų, parsivežiau patirčių ir įspūdžių, tačiau kitu žmogumi netapau“, – kalba paprastai.
Greičiau kelionė tik dar labiau atskleidė tai, koks Mantas buvo ir anksčiau – smalsus, lengvai randantis kalbą su žmonėmis, nebijantis nuotykių ir mokantis avantiūrą derinti su sveiku pragmatiškumu. Mantas gali visą naktį nemiegoti dėl ką tik į galvą šovusios idėjos, bet kartu ir skaičiuoja kuprinės kilogramus, keičia maršrutą, kai tam yra racionalių priežasčių, ir neslepia, kad santaupos nėra begalinės – tolesniems planams reikės ir nuotolinio darbo.
Po šios didžiosios kelionės jo aplankytų šalių skaičius pasiekė 48. Tačiau vargu, ar skaičius čia svarbiausias. Manto pasakojime valstybės nuolat susimaišo su žmonėmis: portugalas, parodęs kelią į Šymkentą, uzbekai, aprengę vestuvėms, dviratininkai italai, vis pakeliui susitikdavę su Mantu tai vienoje, tai kitoje šalyje, tailandiečiai, neleidę per potvynį išvažiuoti iš savo kaimo... Geografinį žemėlapį praturtina kitas, daug svarbesnis – pažinčių žemėlapis. Ir jis dar tikrai neužbaigtas...
Mintyse jau yra Pietų Amerika autostopu. Tebėra dar ir noras kada nors įveikti praleistą Afganistano, Pakistano, Indijos, Nepalo ir Bangladešo atkarpą. O sausį laukia Kambodža: su šveicaru bičiuliu kiekvienas sės į savo tuk-tuką ir bandys keliauti praktiškai be jokio biudžeto. Pinigai numatyti tik degalams, o maistą, nakvynę ir kitus kasdienius dalykus teks išspręsti pakeliui – improvizuojant ir vėl pasikliaujant sutiktų žmonių gerumu.
Kas toliau? Savaitgalį maratonas, dar vėliau – keli mėnesiai pas mylimąją Kazachstane, o paskui – jokio aiškaus plano. Ir, regis, būtent tai yra geriausia Manto planų dalis.
Eduardas iš Griškabūdžio:
