Korona, karantinas, Covid – vieni dažniausiai šiomis dienomis girdimų žodžių. Neeilinė situacija vienus gąsdina, kiti į tai moja ranka, dar kiti demonstruoja atsakingą požiūrį ir inicijuoja įvairiausias paramas. Būtent ant eilinių žmonių sąmoningumo, manau, ir laikosi šiandieniniai valstybės pamatai.

 

Tiesa, kad tvarkosi su situacija, bando demonstruoti ir centrinė valdžia, tačiau... Sprendimą keičia sprendimas, nurodymas – nurodymą, pažadas – pažadą. Dar neprasidėjus epidemijai ir vėliau turint vieną sergančiąją šalyje girdėjome, kad kas jau kas, bet mes tai pasiruošę ir esame kone žingsniu priekyje kitų Europos valstybių. Iš ekranų aidėjo pasisakymai, kad yra ir rezervai, ir reagentai, o apie priemonių stygių – net kalbos.  Visgi situacija gana greitai ir gana drastiškai pradėjo keistis, net ir tildomi medikai nusprendė netylėti, vienas po kito viešumon ėmė lįsti konkretūs atvejai, kad ne šiek tiek, bet katastrofiškai trūksta priemonių, medikai faktiškai tiesiogine žodžio prasme į kovą su pandemija kimba plikomis rankomis... To rezervo kaip ir nėra, reagentai vėluoja ir jų trūksta, tyrimų apimtys ne tokios, kokias rekomenduoja specialistai. Vienas garsiausiai apie tai nuo pat pradžių kalbėjusių – profesorius Vytautas Kasiulevičius. Dar iki karantino lyg maldą jis kartojo, kad, norint išties kovoti su pandemija, būtina visų medikų pilna apsauga, minimalūs kontaktai, privalomas visų medikų testavimas, taip pat pabrėžė privalomą grįžusių iš užsienio karantinavimąsi, ypač sumažintą visų piliečių judėjimą, o sergančiųjų izoliavimą ir pan. Ar mes klausėme? Ne. Sergančiųjų nustatoma vis daugiau, griežtėja karantino sąlygos, suprantama, pratęsiamas ir karantino laikas. Įsigali nustatymas, kad viešose vietose ant veidų dėtume kaukes, būtume su pirštinėmis. Kur jų gauti – klausia vienas per kitą žmonės. Prekybos vietose seniai šių gėrybių nėra. Kas siuva, kas užsisako, kad kiti pasiūtų, kas likučių turi, o kas ir nieko. Yra ir tų, kurie net ir po keliasdešimt kartų brangiau perpardavinėja, bet gal šįkart ne apie tai... O štai Ekstremalių situacijų valdytojas Veryga įsako prekybininkams riboti pardavimus. Rimtai, priemonių nėra, bet sako, jog reikia riboti.

Ką jau kalbėti apie krūvą įstatymų ir jų pakeitimų, nuleistų savivaldybėms, kai šios net nežino, kurio įgyvendinimo ir kaip griebtis. Tai puikiai parodė grįžusiųjų iš užsienio priverstinis grūdimas į viešbučius, kai kitą dieną susivokta, kad tai tikrai antikonstitucinis sprendimas ir grįžtantiesiems jau leista saviizoliuotis ne priverstinai. Didėja pleištas ir visuomenėje, nes tai „JIE mums virusą parvežė“. Štai spaudos konferencijos metu savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Redas Juškaitis, kuris yra ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovas, nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad ne su tuo organu galvojama... Vieną iš prabėgusių dienų, tai yra trečiadienį, jis įvardijo tiesiog chaoso diena.

Ko gero, nepasakysiu ir nepasakiau kažko naujo, bet, be to, jog šalyje daug chaoso, noriu pasidžiaugti, kad sunkiomis akimirkomis mes išties galime būti vieningi. Kol net Prezidentas sau pasiskelbė tylos karantiną ir netrūko juokelių, tai kurgi dingo mūsų šalies vadovas, kur jo žodis bei pozicija, gyvenimas tekėjo ir nelaukė. Kai kurie verslai sugebėjo persiorientuoti, vis steigiasi iniciatyvos, renkamos lėšos ir perkamos bei dovanojamos priemonės medikams. Kol Valstybė dažnu atveju svarstė, kaip, iš kur ir ką paimti, žmonės aukojo, medikai dėkojo. Ir epidemija tik įsisiūbuoja, dar tik pradžia, tad sutelktumo, ramybės ir susiklausymo mums visiems dar reikės. Sako – nesijaudink dėl to, ko negali pakeisti, bet galime likti namuose, elgtis sąmoningai, nes užtenka tų nesąmoningųjų, it degutas medaus statinę gadinančių.

Kaip rašė Andrius Tapinas, padėkų prisidėjusiems prie paramos eilė bus ilgesnė nei Baltijos kelias. Džiugu. Jų randasi ir mūsų rajone. Niekas nesakė, kad bus lengva, tikriausiai žlugs ne vienas verslas, daugelį ši pandemija palies asmeniškai, galime netekti ir artimųjų, bet išgyvensime.

Juk kiekvienas iš mūsų esame valstybės pagrindas. Ką darysi, kad ta valstybė ir su suskeldėjusiomis sienomis...

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 26 (9137)