Spalio 10-ąją minima Vietos savivaldos diena. Paminėta ji ir Šakiuose, bet jausmas buvo toks, kaip sako žmonės, it po gero baliaus susirinkus ant pabalių.

Kad šiais metais ši diena bus minima gerokai kukliau, administracijos vadovai jau buvo ištransliavę anksčiau, mat lėšų dalį (5 tūkst. eurų), kuri galėtų būti skirta šiam renginiui, nuspręsta skirti Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijai remonto darbams. Išties kilnu ir reikalinga. Tik savivaldybės feisbuke rašoma, jog stogui, nors anksčiau meras tikino, kad daliniam grindų remontui. Stogas jau lyg ir suremontuotas, apie tai rašėme, su klebonu kalbėjome. Nors koks skirtumas – kam labiausiai reikia, tam bažnyčia ir skirs...

 

Grįžkime prie kultūros centre vykusio Savivaldos dienai paminėti skirto renginio. Jame dalyvavo saujelė darbuotojų iš baltojo pastato. Nė vieno tarybos nario, nė vieno seniūnaičio ar seniūnijoje dirbančio eilinio darbuotojo. Nors sveikinimo kalbose administracijos vadovai pabrėžė bendrystės, komandos ir sprendimų, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimas, svarbą, tačiau ar ne tarybos nariai priima sprendimus, kuriais vadovaudamiesi administracijos darbuotojai ir dirba?

„Nors iškilmių ir atsisakyta, nė vienas darbuotojas nebuvo pamirštas, visi pakviesti jaukiai pabendrauti“, – rašoma savivaldybės pranešime, tik ar tikrai visi ir ar jaukiai – jau kitas klausimas. Pirmieji šventės dalyviai iš kultūros centro išeidinėjo vos po keliolikos minučių po renginio pabaigos.

Nuotaikai praskaidrinti maždaug 20 minučių (oficiali dalis) trukusiame renginyje nuskambėjo trys Meno mokyklos mokytojų bei moksleivės kūriniai. Salės viduryje padengta pora stalų, ant jų kibinai, šiek tiek pyrago, saldainių ir liofilizuotų produktų, kokiais svečiai buvo vaišinami per konferenciją pirmadienį. Nori nenori peršasi mintis, o vaizdas tik sufleruoja, kad tai ir yra tai, kas liko nuo „Sūduva 2033“. Na, gal klystu, nors taip manančių išgirdau ir daugiau.

Padėkojęs už bendrystę ir palinkėjęs sėkmės bei laiko sau ir dėl savęs meras Raimondas Januševičius įteikia porą padėkų (tik tiek!), sveikindamas 20 metų darbo sukakties proga. Jos skiriamos Apskaitos skyriaus finansininkei Loretai Bitkovienei ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiajam specialistui Gintarui Demeniui. Bandoma pagarsinti ir dar vieną padėką (25-erių metų darbo sukakties proga), kuri skirta renginyje nedalyvavusiai Bendrųjų reikalų skyriuje dirbančiai archyvarei Vilijai Valaitienei, tačiau painiojant žodžius bei linksnius ji dukart pristatoma Vitalijos vardu. Kažkaip nejauku.

Nedidelis pluoštelis padėkos raštų perduodamos ir seniūnams, kad šie jas įteiktų seniūnijose dirbantiems ir darbo sukaktis minintiems žmonėms. Niekaip nesuprantu tokio požiūrio ir praktikos, kai vadovams, šiuo atveju seniūnams, perduodamos padėkos net neperskaitant, kam jos skirtos. Ar tie žmonės nenusipelno būti įvardyti garsiai? Galbūt ir renginio dalyviai pasidžiaugs, kad štai pagerbtas pažįstamas, bičiulis, kolega. Suprask, taupomas laikas. Bet ar tokios šventės nėra tiems žmonėms ir dėl jų? Beje, ši praktika ne vienerius metus buvo taikoma ir Mokytojų dienos minėjimuose, kai mokyklų vadovams tiesiog įteikiamas pundelis raštų, kad jie būtų išdalinami įstaigose. Tačiau ar tikrai tie pedagogai neverti pakilti į sceną ir patys atsiimti rašto? Ir ko tada vertas tas popierėlis, kuris tyliai perduodamas it kokia paslaptis? Beje, pikti liežuviai plaka, kad šiais metais per Mokytojų dieną net gėlių visiems į sceną pakviestiems neužteko... Matyt, apsiskaičiuota ir nesusiskaičiuota.

Sveikinimus Savivaldos dienos proga salėje sėdintiems skyrė visi administracijos vadovai – meras, abu vicemerai ir atostogų laiką skyręs administracijos direktorius. Visgi labiausiai įsiminė Dariaus Jakavičiaus sveikinimas. Jis ne tik linkėjo darbų nepasilikti paskutinei dienai, teigė pasigendantis atgalinio ryšio, bet ir prašė, kad „ateitume į darbą kaukes palikę Kalėdų šventėms“. O tai kaip ten su tuo mikroklimatu, kurį žadėta gerinti?

Nesu už pompastiką, didžiules iškilmes, bet šįkart norėčiau atmatyti (nebūti mačius), ką mačiau ir jaučiau. Tad pasitaikius progai neriame su kolege lauk. Juk galima paprastai, bet ne prastai, bet čia ne šįkart.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 77 (9482)

2023 m. spalio 13 d.