Sakoma, kad po tamsos ateina šviesa, tačiau kuo toliau, tuo labiau tos šviesos aplink mus mažėja. Jau rytoj Kūčios, kada savo šeimose sėsime prie šventinio stalo, dalinsimės kalėdaičiu, tad labai norėtųsi tikėti, kad ta šviesa, kurios trūksta, visgi nušvis.
Tačiau kad ir kaip norėtųsi tikėti geresniu ir gražesniu pasauliu, realybė kiek kitokia, nes net šventiniu laikotarpiu neįmanoma užsimerkti prieš visuomenės susipriešinimą ir susiskaldymą, prieš chaosą valstybėje, prieš vertybių devalvaciją, politikų cinizmą. Nors versdama senus laikraščių komplektus atkreipiau dėmesį, kad tiek pernai, tiek užpernai šioje rubrikoje rašiau, jog pasaulis išprotėja vis labiau, šie metai ne išimtis. Judame ne ta kryptimi. Ir gana greitai.
Nors šį darbą dirbu kone dvidešimtmetį, tokio nešventinio savivaldybės tarybos posėdžio irgi nelabai pamenu. Įtampa – ore ir net nebandoma apsimesti, kad yra kažkaip kitaip. Štai į tribūną stojęs Seimo narys, užuot bent kažkiek nunulinęs situaciją, nes emocijos visuomenėje ir taip kone kunkuliuoja, rėžia, kad visuomenė nebrandi! Ar tikrai? Mano akimis, būtent visuomenė šiandien yra tas šviesulys, stojęs ginti svarbiausių vertybių – kultūros, laisvo žodžio, demokratijos. Kai pilietinė visuomenė tyli – ženklas, kad demokratija miršta. O valdantieji, panašu, to ir nori – kad visuomenė tylėtų, pritartų, o jei ir nepritaria, labai stipriai neprieštarautų ir susitaikytų. Tada, žiūrėk, ir visuomeninis transliuotojas, į kurį dabar nusitaikyta, ims rodyti taip, kaip reikia, kaip valdžia nori, nes dabar per daug kritikos, per daug nepatinkančios informacijos.
Žinoma, ribų peržengimo yra visur, to irgi nenuneigsi. Niekas nesako, kad viskas LRT yra gerai, tačiau ar nesitariant, nesikalbant bus pasiektas koks nors konstruktyvus rezultatas? Dabar žodžiai ir darbai tik skaldo ir griauna, bet ne stato. Kai skauda, kai emocijos verda, tai sveikas protas išsijungia, kaukės nukrenta. Iš vienos pusės gal ir gerai, nes atsiskleidžia, kas yra kas, tačiau kiek toli su tokiu susipriešinimu nueisime, jau kitas klausimas. Mano kukliu vertinimu, tokia situacija veda ne kur kitur – tik savęs susinaikinimo link. Savęs kaip žmonių, savęs kaip valstybės.
Kaip ir rašiau sveikinime, čia ir dabar – per nuliūdusį kolegą, per pavargusį šeimos narį ar per į nelaimę patekusį žmogų – mes galime parodyti, kokie esame. Galime pastebėti, pamatyti, padėti. Tačiau ar matome? Štai žinoma žurnalistė rašo, kad sunegalavusiam Kultūros komiteto pirmininkui Vilkauskui pagalbą iškvietė visai ne kolegos, o ji. Ir iš politiko bendražygių išgirdo, kad gal čia sąmokslas, nesgi žurnalistė medikus iškvietė! Gal visai tam ponui Vilkauskui nieko nėra, nes juk mirk–gyvenk dabar reikia LRT pataisas svarstyti, tad kokie čia dar gali būti negalavimai... Aišku, kalbu sarkastiškai, tačiau apie ką ši situacija? Ogi apie akivaizdų susvetimėjimą, abejingumą ir elementaraus žmogiškumo stoką.
Ar galime atsikvošėti? Juk rytoj Kūčios. Dalindamiesi šventąja duona, ar sugebėsime ištarti vieni kitiems tris stebuklingus žodžius – atsiprašau, atleidžiu, dėkoju. Tiek, kiek galime čia ir dabar, tiek, kiek įstengiame šiandien. Ištarti sau, artimiems, pasauliui. Nusinulinkime, pailsėkime ir rytojų pasitikime su daugiau šviesos.
Tad ir aš atsiprašau visų, jei kažkas šiais metais buvo ne taip. Jei įskaudinau ar įžeidžiau. Ir nuoširdžiai dėkoju – jums, skaitytojai ir kolegos, tau, mano gyvenime. Ačiū už visas gyvenimo pamokas. Atleisti nelengva, tačiau ir to mokausi, tad mums visiems – viltingų, šviesių, taikių ateinančių metų ir daugiau paprasto žmogiškumo.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 97 (9695)
2025 m. gruodžio 23 d.
Zita iš Vilkaviškio:
