Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.
Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.
„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“, – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Ant slenksčio gražiausios metų šventės. Negaliu neparašyti paskutinio šiais metais žodžio nuo savęs, nes įprastai ši rubrika jus pasiekia mėnesio gale. Neparašyti negaliu, bet ilgai dvejojau, kokiomis mintimis su jumis, mieli skaitytojai, galėčiau pasidalinti. Rodos, norisi kažko gražaus, pozityvaus, dvasingo, bet laikmetis neeilinis, neeilinės bus ir šventės, galbūt ne pati pakiliausia ir visų mūsų nuotaika.
Neapsimetinėsiu ir nesakysiu, kad viskas puiku, nes taip nėra. Vargina karantinas, liūdina statistika, baugina kai kurių žmonių sąmoningumo stoka, nedžiugina, kad per šventes gyvai neapkabinsiu daugelio artimiausių žmonių ir nesusėsiu su jais prie bendro šventinio stalo. Bet tikrai nesiruošiu dėl to viešai verkšlenti. Bandau įžvelgti visame šiame chaose gerus dalykus. Šiais metais su vaikais kursime naujas tradicijas, nes nebus taip, kaip būdavo anksčiau. Nebus taip išsiilgtų močiučių, iš kurių viena šventinę dieną stovės ligoninėje akistatoje su pandemija ir kitais sergančiaisiais, nebus prosenelio, jau mintinai žinomų šeimos ritualų ar draugų būrio, tačiau viliuosi, kad neramus laikas kuo greičiau baigsis ir vėl visi vienas kito nebijodami susibėgsime.
Pastaruoju metu garsas apie kultūrinį gyvenimą rajone sklinda gana plačiai. Deja, belieka apgailestauti, kad ne pačiame pozityviausiame kontekste.
Nesinori darkart kalbėti apie iš pareigų atšauktą Šakių kultūros centro direktorių Raimondą Januševičių, tačiau būtent ši situacija gana plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose, kai pasisakyti nevengė ir žinomi šalyje žmonės, o viešai prieinamą informaciją perspausdino bei viešino ne tik mūsų regiono žiniasklaidos priemonės. Asmeniškai sulaukiau net kolegų iš sostinės skambučių su retoriniais klausimais, kas gi čia pas mus dedasi. Vadinasi, girdi, mato, reaguoja, tik tas garsas toks nekoks. Tačiau tai tik paskutiniai įvykiai ir prisirpusi vyšnaitė ant gana nevykusio kultūrinio torto. Nesileisiu į šių peripetijų detales, nes ir taip šia tema prikalbėta į valias, tačiau norisi žvilgtelti į kultūrą rajone platesniąja prasme. Ir ta kultūra, manau, jau senokai pas mus podukros vietoje. O gaila...
Antrasis rinkimų turas baigėsi. Pasirinko ir Lietuva, ir rajonas, nors šįkart šalies ir apygardos rinkėjų pasirinkimo prioritetai nesutapo. Visgi rajone rinkiminių nuotaikų spalvas gerokai nusodrino rinkimų išvakarėse priimtas mero potvarkis, kuriuo iš pareigų jis atšaukė Šakių kultūros centro direktorių, „valstietį“ Raimondą Januševičių.
Sakyčiau, tai įpylė gerą kibirą žibalo į ir taip plika akimi matomą ir gana nemenką „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą. „Valstiečiai“ pirmiausiai šią situaciją puolė išnaudoti politinės reklamos tikslais ir bent jau abejojančius rinkėjus truktelti savo pusėn. Kitų gal ir traukti nereikėjo, nes nusivylimas tokiu sprendimu krito ne tik ant mero pečių. Šešėlis krito ir ant visos partijos, o tokių rinkėjų, kurie balsavo ne „už“ kažkurį kandidatą, o „prieš“ vieną iš jų, irgi buvo. Nesiimsiu vertinti, kaip būtų klostęsi rinkimų rezultatai, jei nebūtų šio sprendimo, bet galiausiai kortos sukrito taip, kad Seime bus tiek G. Surplys, tiek šūvį į koją gavusi Irena Haase.
Tikriausiai natūralu, jog vis labiau populiarėjant socialiniams tinklams politikai bei partijos juos išnaudoja kaip dar vieną politinės komunikacijos įrankį. Klausimas kitas, kaip tuo įrankiu politikai naudojasi ypač šiuo rinkiminiu laikotarpiu, nes bent jau mūsų darbo dirvonuose neišeina nejusti prasidėjusios politinės kampanijos, kuri, spėju, nebus labai graži. Tad ir norisi trumpai žvilgtelti į kandidatus, siekiančius pelnyti mūsų pasitikėjimą spalį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą. Tuo labiau, kad kai kurie vieši įrašai bado akis. Bent man.
Akivaizdu, kad mokant tinkamai naudotis šiuo įrankiu galima labai lengvai pasiekti didelį žmonių skaičių, skleisti įvairaus pobūdžio skirtingoms socialinėms grupėms aktualią informaciją (juk kai kas puikiausiai iš savo įrašų ir užsidirba). Priešingai nei tradicinėje žiniasklaidoje, čia iškart galima užmegzti kontaktą su socialinio tinklo nariais ir keistis nuomonėmis, diskutuoti. Juk politikams naudinga palaikyti nuolatinį ryšį su visuomene. Ko daugiau norėti? Rodos, tik viešinkis, skelbk ir vargo nematyk, kai net už viešinimą mokėti nereikia. Tačiau čia kalbu apie mokėjimą komunikuoti.
Korona, karantinas, Covid – vieni dažniausiai šiomis dienomis girdimų žodžių. Neeilinė situacija vienus gąsdina, kiti į tai moja ranka, dar kiti demonstruoja atsakingą požiūrį ir inicijuoja įvairiausias paramas. Būtent ant eilinių žmonių sąmoningumo, manau, ir laikosi šiandieniniai valstybės pamatai.
Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?
Algimantas iš Gotlybiškių:
