Antrasis rinkimų turas baigėsi. Pasirinko ir Lietuva, ir rajonas, nors šįkart šalies ir apygardos rinkėjų pasirinkimo prioritetai nesutapo. Visgi rajone rinkiminių nuotaikų spalvas gerokai nusodrino rinkimų išvakarėse priimtas mero potvarkis, kuriuo iš pareigų jis atšaukė Šakių kultūros centro direktorių, „valstietį“ Raimondą Januševičių.
Sakyčiau, tai įpylė gerą kibirą žibalo į ir taip plika akimi matomą ir gana nemenką „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą. „Valstiečiai“ pirmiausiai šią situaciją puolė išnaudoti politinės reklamos tikslais ir bent jau abejojančius rinkėjus truktelti savo pusėn. Kitų gal ir traukti nereikėjo, nes nusivylimas tokiu sprendimu krito ne tik ant mero pečių. Šešėlis krito ir ant visos partijos, o tokių rinkėjų, kurie balsavo ne „už“ kažkurį kandidatą, o „prieš“ vieną iš jų, irgi buvo. Nesiimsiu vertinti, kaip būtų klostęsi rinkimų rezultatai, jei nebūtų šio sprendimo, bet galiausiai kortos sukrito taip, kad Seime bus tiek G. Surplys, tiek šūvį į koją gavusi Irena Haase.
Tikriausiai natūralu, jog vis labiau populiarėjant socialiniams tinklams politikai bei partijos juos išnaudoja kaip dar vieną politinės komunikacijos įrankį. Klausimas kitas, kaip tuo įrankiu politikai naudojasi ypač šiuo rinkiminiu laikotarpiu, nes bent jau mūsų darbo dirvonuose neišeina nejusti prasidėjusios politinės kampanijos, kuri, spėju, nebus labai graži. Tad ir norisi trumpai žvilgtelti į kandidatus, siekiančius pelnyti mūsų pasitikėjimą spalį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą. Tuo labiau, kad kai kurie vieši įrašai bado akis. Bent man.
Akivaizdu, kad mokant tinkamai naudotis šiuo įrankiu galima labai lengvai pasiekti didelį žmonių skaičių, skleisti įvairaus pobūdžio skirtingoms socialinėms grupėms aktualią informaciją (juk kai kas puikiausiai iš savo įrašų ir užsidirba). Priešingai nei tradicinėje žiniasklaidoje, čia iškart galima užmegzti kontaktą su socialinio tinklo nariais ir keistis nuomonėmis, diskutuoti. Juk politikams naudinga palaikyti nuolatinį ryšį su visuomene. Ko daugiau norėti? Rodos, tik viešinkis, skelbk ir vargo nematyk, kai net už viešinimą mokėti nereikia. Tačiau čia kalbu apie mokėjimą komunikuoti.
Korona, karantinas, Covid – vieni dažniausiai šiomis dienomis girdimų žodžių. Neeilinė situacija vienus gąsdina, kiti į tai moja ranka, dar kiti demonstruoja atsakingą požiūrį ir inicijuoja įvairiausias paramas. Būtent ant eilinių žmonių sąmoningumo, manau, ir laikosi šiandieniniai valstybės pamatai.
Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?
Rodos, neseniai gyvenome šventinėmis nuotaikomis, o nejučia prabėgo pirmasis metų mėnuo. Galvoju, kokiomis mintimis su skaitytojais pasidalinti šįkart, nes nuo paskutinio mano žodžio šioje skiltyje praėjo nemažai laiko, įvyko įvairių susitikimų, pokalbių. Vieni malonesni, kiti mažiau, tačiau tokia darbo kasdienybė.
Kad ir trumpai, visgi norisi pasvarstyti apie politinius viražus ir juose besisukančius veikėjus. Galbūt tą norą inspiravo tai, kad pastaruoju metu vyko net dviejų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, susirinkimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviesti ir spaudos atstovai. Tai ne naujiena, nes šių partijų susirinkimai daugiau mažiau atviri (tiesa, socialdemokratų susirinkimams besibaigiant keletą kartų esame išprašyti, motyvuota, kad reikia aptarti reikalus ne prie spaudos). Priešinga situacija su kitomis partijomis. „Valstiečių“ durys spaudai užvertos – esame ir visiškai išprašyti iš susirinkimo, yra buvę, kad apie įvykusį posėdį sužinome iš socialinių tinklų nuotrupų. Panašiai ir su Darbo partija. Kai pirmininkė buvo Dinara Gudaitienė, esame dalyvavę keliuose susirinkimuose, dabar šios partijos vairą laiko Ričardas Lekavičius, tačiau apie tai, kad jis tapo pirmininku, sužinojome tik iš socialinių tinklų. Žinoma, kiekvieno teisė, kiek jis nori būti atviras, nors partija ir ne uždara sekta, beje, tas atvirumas prieš rinkimus kažkaip prasimuša...
Savivaldybėje trūksta daugybės kriterijų, kuriais remiantis sprendimus būtų galima kreipti į vieną ar į kitą pusę. Štai, pavyzdžiui, nėra kriterijų, kuriais remiantis būtų atleidžiama arba neatleidžiama nuo žemės mokesčių, nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima skirti paramą renginiams arba bent jau orientuotis, kokio dydžio ji galėtų būti. Tad taip ir yra, kad vieną kartą vienaip, kitą kitaip...
Kaip pavyzdys viename iš komiteto posėdžių buvo paminėtas atvejis, kad lapkričio 16 d. Šakiuose vykusiam festivaliui „Sielos“ iš savivaldybės prašoma 5 tūkst. eurų paramos. Palyginimui galima paminėti, kad Šakių kultūros centras, kuris 2018 m. buvo pripažintas geriausiu centru šalyje, iš savivaldybės sulaukė (tiksliau, dar tik sulauks) 1,5 tūkst. eurų premijos. Galbūt tai nepalyginami dalykai, bet akivaizdu – kai nėra patvirtintų kriterijų, gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Štai ir meras teigė norintis tarybos narių nuomonių, „kiek ir ką mes galime paremti“.
Gaisras Alytuje taip apnuogino centrinės valdžios silpnumą ir apgailėtiną požiūrį, kad net norisi užsimerkti.
Po savaitės (!) Seime sušauktas neeilinis posėdis nelaimei aptarti, kuriame atsistatydinti raginama vidaus reikalų ministrė Rita Tamušunienė net nepasirodė. Posėdyje buvo kviestas dalyvauti ir nelaimės sūkuryje besisukantis, vos ne ugniagesiu dirbantis Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis. Jis atvykti atsisakė, mat vietoj kelionėje praleisto laiko sakė galintis daug darbų padaryti, ir pakvietė parlamentarus pačius įvykio vietoje apsilankyti. Beje, mano asmeniniu pastebėjimu, kaip šis meras reaguoja, kaip tvarkosi, išties pagirtina, pasididžiavimo juo komentarų negaili alytiškiai ir ne tik, bet akivaizdu, kad žiežirbų tarp centrinės valdžios, mero bei įvairių institucijų tik daugėja. Akivaizdžiai ryškėja ir valdžios požiūris, neįgalumas, absurdas.
Paskutines dienas skaičiuoja pirmasis rudens mėnuo, nors ne apie orus ir metų laikus pakalbėti noriu. O apie skustagalvius Seime, kurie vis kvailesniais būdais primena apie save ir verčia jausti gėdą bei darkart susimąstyti: tai kas gi valdo mūsų šalį?
Gal ir nepasakysiu kažko naujo, nes ir respublikinė žiniasklaida šiems poelgiams skyrė vietos, bet visgi.
Kad ir kas svarbaus pastaruoju metu vyko šalyje ar rajone, viską užgožė rinkimai. Jie praėjo, bet emocijų, vertinimų ir jų nagrinėjimo banga dar neatslūgo. Visgi galime pasidžiaugti, kad turime naująjį šalies vadovą ir pirmąją ponią, kurie šalį į šviesesnį rytojų ves artimiausius penkerius metus ir sukurs, kaip žadėjo, gerovės valstybę.
Visi spėjimai, kad turėsime itin intriguojančius rinkimus subliūško, nes žmonių pasitikėjimą pelnęs Gitanas Nausėda buvo akivaizdus lyderis nuo pirmųjų pradėtų skelbti rezultatų. Rinkimų naktis baigėsi, išaušo nauja diena, o su ja atėjo ir nauji iššūkiai. Naujajam šalies vadovui tikrai bus ką veikti, nes reikės ir komandą susiformuoti, stuburo tvirtumą parodyti, dėl Vyriausybės tartis ir apskritai susiprasti, kas yra kas, nes politinės patirties G. Nausėda neturi. Bet jo ramybė, nepartiškumas, matyt, labiausiai ir pakerėjo žmones. Žinoma, yra ir skeptiškai vertinančių, įtarinėjančių, turtus skaičiuojančių, tad įvairiausių panarstymų šiai prie viešumo ne itin pripratusiai šeimai dar teks atlaikyti. Bet susitvarkys.
Algimantas iš Gotlybiškių:
