Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...
Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.
2021-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Dažnas galbūt jau perbėgame per praėjusias dienas ir apmąstome, kokie metai buvo, ką jie atnešė, ko išmokė ar ką iš mūsų atėmė.
Sakyčiau, jog metai buvo sunkūs. Bet ir įdomūs, toliau keičiantys mūsų mąstymą, mokantys gyventi kitaip. Jei pernai buvo daugybė nežinios, baimės ir daug pirmų kartų dėl naujo ir nepažįstamo priešo – kovido – tai šiemet mes jau drąsesni, išmokę dirbti per nuotolį, įpratę kvėpuoti per kaukes ir vis labiau prisitaikantys prie visą pasaulį keičiančių dalykų.
Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.
Artėja ilgasis savaitgalis, Vėlinės, Visų Šventųjų diena – rimties laikas. Tačiau kiek pastaruoju metu mūsų erdvėje solidarumo, elementarios pagarbos vienas kitam? Viršų ima patyčios, pagieža, panieka...
Tokio visuomenės susipriešinimo, koks tvyro pastaruoju metu, nepamenu. Ir čia galima kalbėti daugeliu temų, pirštu besti į bet kurią sritį. Vienas pirmųjų, į galvą šaunančių pavyzdžių – dar rugpjūtį prie Seimo vykęs mitingas, peraugęs į riaušes. Baisu buvo stebėti, kas ten vyksta, kokiomis sąlygomis teko dirbti žurnalistams, kaip elgėsi kai kurie mitinguotojai ir kokie veikėjai apskritai ten griežė pirmaisiais smuikais.
Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.
Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.
„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“, – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Ant slenksčio gražiausios metų šventės. Negaliu neparašyti paskutinio šiais metais žodžio nuo savęs, nes įprastai ši rubrika jus pasiekia mėnesio gale. Neparašyti negaliu, bet ilgai dvejojau, kokiomis mintimis su jumis, mieli skaitytojai, galėčiau pasidalinti. Rodos, norisi kažko gražaus, pozityvaus, dvasingo, bet laikmetis neeilinis, neeilinės bus ir šventės, galbūt ne pati pakiliausia ir visų mūsų nuotaika.
Neapsimetinėsiu ir nesakysiu, kad viskas puiku, nes taip nėra. Vargina karantinas, liūdina statistika, baugina kai kurių žmonių sąmoningumo stoka, nedžiugina, kad per šventes gyvai neapkabinsiu daugelio artimiausių žmonių ir nesusėsiu su jais prie bendro šventinio stalo. Bet tikrai nesiruošiu dėl to viešai verkšlenti. Bandau įžvelgti visame šiame chaose gerus dalykus. Šiais metais su vaikais kursime naujas tradicijas, nes nebus taip, kaip būdavo anksčiau. Nebus taip išsiilgtų močiučių, iš kurių viena šventinę dieną stovės ligoninėje akistatoje su pandemija ir kitais sergančiaisiais, nebus prosenelio, jau mintinai žinomų šeimos ritualų ar draugų būrio, tačiau viliuosi, kad neramus laikas kuo greičiau baigsis ir vėl visi vienas kito nebijodami susibėgsime.
Algimantas iš Gotlybiškių:
