Anuo metu apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“
Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą, į vienumą. (Mk 6, 30–32)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Vidurvasaris – atostogų ir poilsio metas. Jėzus irgi kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus, ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su Dievu.
Ši tema svarbi ir aktuali. Gyvenimo ritmas įgavo pagreitį, viršijantį mūsų gebėjimą prisitaikyti. „Festina lente“ (lot. „skubėk lėtai“), – sakydavo senovės romėnai. Šiandien prieveiksmis „lėtai“ išsitrynė beveik galutinai, liko tik veiksmažodis „skubėk“.
Bėgimas, skubėjimas, lėkimas tapo manija ir liga. Sakoma, kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo, bet nuo gyvenimo atsilieka ir jį praranda taip pat tas, kas niekada nebesustoja. Palaimintasis Šarlis de Fuko († 1916) sako: „Siela sukurta ne klegesiui, bet susikaupti; gyvenimas turi būti pasiruošimas dangui ne tik pasitelkus į pagalbą vertingus darbus, bet ir ramybę bei susitelkimą Dieve.“
Iš tiesų prarandame gebėjimą atstu ir kritiškai pažvelgti į gyvenimo įvykius. Gyvenimas iš kelionės virsta paprasčiausiu persikėlimu, panašiai kaip važiuojant autostradoje su vieninteliu rūpesčiu įveikti atstumą per įmanomai trumpiausią laiką, visiškai nesimėgaujant pravažiuojamu kraštovaizdžiu. Taip ir žmogus, pasiekęs gyvenimo pabaigą, net nepajuto, kad gyveno.
Skaitant Evangeliją, nesusidaro įspūdis, kad Jėzus būtų skubėjimo pagautas. Jis nebijo prarasti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (Mk 1, 35–37). O šioje ištraukoje pataria ir savo mokiniams skirti laiko poilsiui: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31). Kitur jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Dievo apvaizda (Lk 12, 22–31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (Mk 4, 27).
Sekmadienis ir šventės, jei gerai išnaudojamos, mums suteikia galimybę sustabdyti per daug neramų gyvenimo ritmą, išvaduoti mūsų nervų sistemą nuo įtampos, nuo per didelio minčių kiekio, ir atkurti šiek tiek darnesnius santykius su daiktais, žmonėmis ir ypač su Dievu.
Taip pat ir atostogos turėtų mums padėti pamiršti laikrodį ir savo svarbius darbus bei leisti patirti, jog ir be mūsų pasaulis nesugriūna. Kartais laiko praradimas – poilsiaujant, nieko nedarant – yra geriausias būdas jį atrasti, o išties prarastas ar iššvaistytas laikas yra tas, kurį praleidžiu anapus savęs, blaškydamasis, niekada nekeldamas sau esminių gyvenimo klausimų: kas esu? Ko noriu? Kur keliauju? Koks tos kelionės tikslas? – niekada nesusimąstydamas, kad yra Dievas ir kad aš, būtent aš, egzistuoju Dieve.
Tikrasis kiekvieno žmogaus poilsis yra ir turi būti kažkas išliekančio, stabilaus, lyg uola prieš bangas. Tai nebūtinai yra susiję su veiklos nebuvimu, bet su gyvenimo pilnatve, džiaugsmu, kurio šaltinis Dieve, nes kaip Jėzus sako sutiktai prie Jokūbo šulinio samarietei: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14).
Kitaip sakant, kas keliauja atostogauti nesirūpindamas numalšinti sielos troškulį, tas grįš į namus dvasiškai nesustiprėjęs; tačiau, kas ras laiko išgirsti ir sutikti gyvenimo Dievą, tikrąją poilsio vietą – Kristų, tas grįš pailsėjęs ir atnaujintas bei radęs vidinių įžvalgų dėl ateities iššūkių ir darbų. Poilsis turi apimti ir sielos gelmes.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Kornelija iš Šakių:
