Anuo metu pas Jėzų susirinko fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.’ Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23).
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys – apie Jėzaus diskusiją su fariziejais ir Rašto aiškintojais apie papročius, vidinę ir išorinę švarą. Išties, ir mes galėtume klausti, kodėl Jėzus ir jo mokiniai nesilaiko švaros papročių, kurie iš esmės nėra blogi: pavyzdžiui, rankų plovimo prieš sėdant prie stalo.
Tačiau Jėzui svarbu į centrą iškelti tikėjimo reikalus tokiu būdu, kad būtų išvengta rizikos tenkintis išoriniais formalumais, tikėjimo esmę nustumiant į antrą planą. Rizikuojame paviršutiniška religija: atrodyti gražūs, bet nesirūpinti širdies skaistumu. Visuomet rizikuojame „susitvarkyti“ su Dievu pasitelkę išorinį pamaldumą, bet Jėzus nesitenkina tokiomis apeigomis. Jis nori ne išoriškumo, o iš širdies kylančio tikėjimo.
Kaip pasakojama Evangelijos skaitinyje, Jėzus vėl sušaukė minią, kad pasakytų didžią tiesą: „nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti“. Tačiau „iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina blogybės“.
Tai liečia kiekvieną iš mūsų. Mes irgi dažnai manome, kad blogis ateina ypač iš išorės, iš kitų, jų elgesio, apkalbų, iš visuomenės. Kaip dažnai kaltiname kitus, visuomenę, pasaulį už visa, kas vyksta. Visuomet tai kitų kaltė – žmonių, valdančiųjų, nelaimių!
Atrodo, kad problemos ateina tik iš išorės. Ir taip leidžiame laiką kaltindami kitus. Tačiau kaltinti kitus tėra laiko gaišimas. Susierzinimas, piktumas atitolina širdis nuo Dievo. Negalime būti nuoširdžiai tikintys ir aimanuoti: aimanavimas nuodija, sukelia pyktį, neapykantą, niūrumą, o niūri širdis užsklendžia duris Dievui.
Prašykime Viešpatį, kad mus išvaduotų iš įpročio kaltinti kitus. Maldoje prašykime malonės neeikvoti laiko ir nenuodyti aplinkos aimanavimu, nes tai nėra krikščioniška. Jėzus kviečia žvelgti į gyvenimą ir pasaulį širdies akimis.
Pažvelgę į vidų atrasime beveik visa, ko neapkenčiame išorėje. O jei nuoširdžiai prašysime Dievą, kad skaistintų mūsų širdis, tada galėsime pradėti pasaulį daryti švaresnį. Nes yra neklystamas būdas nugalėti blogį – pradėti kovoti su juo mumyse pačiuose.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Algimantas iš Gotlybiškių:
