
Broliai ir seserys!
Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.
O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Mums dar tebesant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį.
O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. (Rom 5, 1–2. 5–8)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Meilė įpareigoja mus viltis visų išganymu (Mt 5, 44–48). Visuotinio išganymo arba sutaikinimo viltis (gr. „Apokatastasis“) yra krikščioniškoje teologijoje gyvuojanti idėja, teigianti, kad Dievo meilė ir gailestingumas yra tokie dideli, jog galiausiai per Jėzų Kristų bus išganyti visi žmonės ir puolę angelai.
Tai ankstyvosios krikščionybės idėja, kurios ištakos siejamos su apaštalu Pauliumi, Origenu ir šv. Grigaliumi Nysiečiu. Ji teigia, kad po visų laikų pabaigos įvyks visuotinis kūrinijos sugrįžimas į pradinę, harmoningą būseną su Dievu (Apd 3, 21; 1 Kor 15, 28).
Kodėl ši viltis pagrįsta? Dievo visagalybė ir meilė: jei Dievas nori, kad visi būtų išganyti (1 Tim 2, 4), ar Jo valia gali likti neįgyvendinta? Kristaus auka ant kryžiaus yra visuotinė: ar mirtis ir nuodėmė gali turėti „paskutinį žodį“ bent vienos sielos atžvilgiu?
Visuotinio išganymo viltis nereiškia, kad nuodėmė neturi pasekmių, bet veikiau pabrėžia, jog Dievo gailestingumas yra pakankamai kūrybingas, jog rastų kelią net į kiečiausią širdį, nepažeisdama jos laisvės. Tad po mirties gali būti tam tikras „skaistyklinis“ laikotarpis arba „ugnis“, skirta sielos apvalymui, bet ne kerštui.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daug susipriešinimo, ši viltis tarnauja kaip radikalaus susitaikymo kvietimas. Tai tikėjimas, kad blogis neturi ateities ir kad galutinė realybė yra ne kančia ir atskirtis, bet meilė ir bendrystė.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Samanta iš Sintautų:






