Anuo metu, pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių. (Mt 27, 31–32)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
„Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9). Taip minia sveikino Jėzų, žengiantį į Jeruzalę. Mesijas įžengė pro šventojo miesto vartus, plačiai atvertus pasveikinti tą, kuris po kelių dienų išeis pro tuos pačius vartus – šįkart prakeiktas ir nuteistas, nešdamas kryžių.
Šiandien ir mes sekame Jėzų – pirma šventinėje Verbų procesijoje, o vėliau skausmo ir liūdesio keliu, pradėdami šią Didžiąją savaitę, skirtą pasirengti Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimui.
Žvelgdami į kareivių veidus ir moterų ašaras minioje, atkreipiame dėmesį į nepažįstamąjį, kurio vardas netikėtai pasirodo Evangelijoje: Simoną iš Kirėnės. Miniai ir kareiviams lydint Jėzų link nukryžiavimo vietos, jie sutiko jį, grįžtantį iš laukų, ir „uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų“ (Lk 23, 26).
Matome, kaip jis visai atsitiktinai atsidūrė centre įvykio, kuris jį prislėgė tarsi sunkus medis. Simono gestas labai dviprasmiškas. Jis padeda Jėzui ne iš įsitikinimo, o dėl to, kad yra priverstas.
Tuo pat metu jis pirmu asmeniu įsitraukia į Viešpaties kančią ir dalyvauja joje. Jėzaus kryžius tapo Simono kryžiumi. Tuo pat metu, kai kitas Simonas, vadinamas Petru, žadėjęs visada sekti paskui Mokytoją ir net numirti už jį, kažkur pradingo.
Paskui Jėzų dabar eina ne jo mokinys, o šis kirėnietis. Mokytojas aiškiai mokė, kad tas, kuris nori eiti paskui jį, turi išsižadėti savęs, paimti kryžių ir sekti paskui. Simonas iš Galilėjos žadėjo, bet to nepadarė. Simonas iš Kirėnės daro, bet nieko nesako. Jis su Jėzumi neapsikeičia nė vienu žodžiu, tarp jų yra tik kryžiaus medis.
Turime žvelgti į Simono Kirėniečio širdį, jei norime suprasti, ar jis norėjo padėti išsekusiam Jėzui, ar jo nepakenčia, dalijasi jo skausmu ar tik verčiamas neša jo kryžių. Jei, perverta skausmo, Dievo Širdis netrukus atsivers ir parodys gailestingumą, žmogaus širdis dažnai lieka uždara. Mes nežinome, kas dėjosi Kirėniečio širdyje.
Įsivaizduokime save jo vietoje: jaustume pyktį ar gailestį, liūdesį ar susierzinimą? Galvodami apie tai, ką Simonas padarė dėl Jėzaus, turėtume pagalvoti, ką Jėzus padarė dėl Simono – ką jis padarė dėl manęs, dėl tavęs, dėl kiekvieno iš mūsų: jis atpirko pasaulį.
Kirėnietis neša Kristaus kryžių, o Kristus neša visų žmonių nuodėmę, nes myli mus. Jėzus kenčia su mumis ir dėl mūsų. Tas netikėtas, sukrečiantis būdas, kuriuo Kirėnietis įtraukiamas į išganymo istoriją, rodo, kad niekas jai nėra svetimas ar atmestas.
Sekime Simono pėdomis, nes jis moko mus, kad Jėzus ateina susitikti su kiekvienu žmogumi, bet kokioje situacijoje. Kai matome didžiules minias, kurias neapykanta ir smurtas verčia eiti Kalvarijos keliu, prisiminkime, kad Dievas iš begalinės meilės pavertė šį kelią atpirkimo vieta.
Kiek daug Simonų Kirėniečių yra mūsų dienomis! Ar gebame juos atpažinti? Ar matome Viešpatį jų veiduose, paženklintuose karo ir nepritekliaus naštos? Susidūrę su blogio neteisybe, mes niekada nenešame kryžiaus veltui – tai apčiuopiamiausias būdas dalytis jo atperkančia meile.
Jėzaus kančia tampa atjauta kaskart, kai ištiesiame ranką tiems, kurie nebegali eiti toliau, kai pakeliame suklupusius. Apmąstykime, kaip nešime savo kryžių šią Didžiąją savaitę: jei ne ant pečių, tai savo širdyse. Neškime ne tik savo, bet ir tų, kurie kenčia šalia mūsų, kryžių. Pasirenkime Velykų slėpiniui, tapdami vienas kitam Simonu Kirėniečiu.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Samanta iš Sintautų:
