Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo.
Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.
O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau.“
Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“
Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ (Mt 28, 1–10)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzaus Prisikėlimas nėra tolimos praeities įvykis, nusėdęs tradicijoje kaip daugelis kitų žmonijos istorijos epizodų. Kasmet per Velykas ir kasdien Eucharistijos šventimu Bažnyčia mus kviečia minėti Prisikėlimą, per kurį išsipildo Viešpaties pažadas: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Velykų slėpinys yra krikščionio gyvenimo pagrindas, aplink kurį sukasi visi kiti įvykiai. Kiekviena diena yra Velykos. Kiekvieną dieną patiriame daugybę įvairių išgyvenimų: skausmą, kančią, liūdesį, susipynusį su džiaugsmu, nuostaba, ramybe.
Tačiau kiekvienoje situacijoje žmogaus širdis trokšta pilnatvės, gilios laimės. Velykų žinia yra gražiausia, džiaugsmingiausia ir labiausiai stebinanti žinia, kokia kada nors skambėjo istorijoje. Ji liudija meilės pergalę prieš nuodėmę ir gyvybės pergalę prieš mirtį, todėl yra vienintelė, galinti patenkinti mūsų proto paieškas ir neramios širdies troškimus.
Žmogų visada veda vidinis troškimas. Joks praeinantis dalykas negali jo patenkinti. Mes siekiame begalybės ir amžinybės. Tai prieštarauja mirties patirčiai, kančiai, netektims ir nesėkmėms, kurios lydi žmogaus gyvenimą.
Viskas pasikeitė tą rytą, kai moterys, atėjusios patepti palaidoto Viešpaties kūno, rado kapą tuščią. Nuo to ryto iki dabar kiekvieną dieną Jėzus turi ir turės ir šį titulą – Gyvasis. Būtent šiuo vardu pats Kristus prisistato Apreiškimo Jonui knygoje: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“ (Apr 1, 17–18).
Medituodami Prisikėlimo slėpinį randame atsakymus į mus kamuojančius klausimus dėl gyvenimo prasmės. Velykų žinia sutvirtina ir pagydo mūsų trapų žmogiškumą, palaiko viltį, kai susiduriame su bauginančiais asmeninio ir viso pasaulio gyvenimo iššūkiais.
Velykų perspektyvoje Kryžiaus kelias virsta Šviesos keliu. Velykos nepašalina kryžiaus, bet jį pranoksta. Kryžius buvo nugalėtas nuostabia kova, kuri perkeitė žmonijos istoriją. Taip pat ir mūsų laikai, paženklinti daugybe kryžių, šaukiasi Velykų vilties aušros.
Kristaus Prisikėlimas yra ne idėja ar teorija, bet įvykis, kuris yra mūsų tikėjimo pagrindas. Velykų viltis neapgauna. Tikėti Prisikėlimu, reiškia revoliuciją mūsų gyvenime, reiškia būti perkeistiems, kad mes savo ruožtu galėtume keisti pasaulį švelnia ir drąsia krikščioniškos vilties jėga.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Arūnas iš Ringaudų:
