Broliai ir seserys!
Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: galgi pavyks man sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?
Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami. Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo. Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų. (Rom 11, 13–15. 29–32)
Apaštalas Paulius kreipiasi į pagonis, aiškindamas žydų tautos suklupimą. Tai – sudėtinga drama tarp žydų ir pagonių, dviejų pasaulių, kurie žiūrėjo vienas į kitą įtariai. Pagonys priėmė Evangeliją, daugelis žydų – ne. Atrodytų, istorija baigta, puslapis užverstas. Bet Pauliui tai tik pirmas veiksmas, o ne pabaiga.
Jis nenuvertina žydų neklusnumo svorio, tačiau mato jį kaip paslaptingą, laikiną įrankį kur kas didesniam gėriui pasiekti. Jei jų atmetimas atnešė visam pasauliui sutaikinimą, tai jų galutinis priėmimas reikš „gyvenimą prisikėlus iš numirusių“.
Šiame tekste nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Yra tik dvi pusės, kiekviena iš jų savaip paženklinta neklusnumo, ir virš abiejų – tas pats gailestingumas. Paulius čia įveda tobulą simetriją: jei neklusnumas apima visus, tai ir gailestingumas turi apimti visus.
Bet kaip šią gailestingumo žinią suderinti su Naujojo Testamento perspėjimais apie teismą, ugnį ar pražūtį?
Tekstai apie ugnį – pavyzdžiui, Pirmajame laiške korintiečiams, kur rašoma: „Jis pats išgelbėtas, bet tartum per ugnį“ (1 Kor 3, 15) – ankstyvojoje Bažnyčioje dažnai interpretuoti kaip nuoroda į apvalomąjį ir gydomąjį vyksmą. Teismas „sudegina“ žmogaus nuodėmę, egoizmą bei iliuzijas, tačiau pats asmuo, kaip Dievo kūrinys, yra išgelbėjamas.
Atsakymo raktas slypi originalioje Naujojo Testamento kalboje. Graikiškas žodis aionios, kuris lietuviškuose vertimuose tradiciškai verčiamas kaip „amžinas“ (pavyzdžiui, „amžinoji ugnis“), etimologiškai turėjo kitokią prasmę. Jis kildinamas iš daiktavardžio aion (amžius, epocha). Todėl aionios tiksliau būtų suprasti kaip „priklausantį ateinančiam amžiui“ arba „trunkantį tam tikrą epochą“.
Graikų kalba turi žodį, kuris vienareikšmiškai reiškia absoliučią begalybę – tai žodis aidios. Įdomu tai, kad Naujajame Testamente jis vartojamas tik du kartus: Laiške romiečiams (1, 20), apibūdinant Dievo galybę (kuri iš tiesų yra begalinė), ir Judo laiške (6 eilutėje), kalbant apie grandines, kuriomis surakinti puolę angelai; tačiau net ir čia atsiranda laiko nuoroda – „iki didžiosios dienos teismo“.
Jei Naujojo Testamento autoriai būtų norėję pasakyti, kad pragaras ar bausmė bus absoliučiai begaliniai, jie turėjo puikų žodį tam išreikšti – aidios. Tačiau kalbėdami apie bausmę jie nuosekliai rinkosi būtent žodį aionios.
Taigi „amžina bausmė“ Naujojo Testamento tekstuose turėtų būti suprantama ne kaip begalinė laiko prasme, o kaip intensyvi, kokybiškai kitokia – pataisomoji – bausmė, vykstanti Dievo laiko dimensijoje. Ji turi pabaigą – kai pasiekiamas jos tikslas, tai yra galutinis žmogaus išgijimas.
Ši žinia šiandienos visuomenei išlieka provokuojanti. Ji atima iš mūsų patogią teisę skirstyti pasaulį į teisiuosius ir pasmerktuosius. Mes visi dalijamės ta pačia dvasine diagnoze – neklusnumu, ir sulaukiame to paties vaisto – nepelnytos malonės.
Tai didžiosios vilties, arba visuotinio išganymo, teologija. Ji griauna individualistinį požiūrį, kad esame gelbėjami po vieną, tarsi dvasiniai konkurentai dėl ribotų išteklių. Paulius primena, kad žmonija yra vienas nedalomas kūnas, kur vienų suklupimas paradoksaliai pasitarnauja kitiems, kad visi kartu susitiktų toje pačioje dieviškos meilės erdvėje.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Dainius iš Išdagų:
