Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“ (Mt 16, 24–27)
Ką iš tiesų reiškia „išsižadėti savęs“? Apaštalas Paulius savo laiškuose siūlo esminę skirtį tarp „senojo“ ir „naujojo“ žmogaus. Ši įžvalga primena, jog nuodėmė, egoizmas ir liguista puikybė nėra autentiška mūsų prigimtis. Tai tik deformacija, dvasinis virusas, bėgant laikui subjaurojęs pirminį Dievo paveikslą mumyse.
Todėl išsižadėti savęs reiškia ne atsisakyti savo unikalios tapatybės, o nusimesti tai, kas svetima, primesta ir netikra. Tai išsilaisvinimas iš iliuzijų pančių, kuriuose karštligiškai bandome „laimėti visą pasaulį“, bet prarandame tikrąją gyvybę. Jėzaus klausimas, „kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę“, parodo, kad tikrasis išganymas yra ne tiek mūsų pačių pastangų, kiek radikalios, mus pranokstančios malonės rezultatas.
Rytų krikščionybės mąstytojai, tokie kaip šv. Grigalius Nysietis ir šv. Maksimas Išpažinėjas, asketinį gyvenimą suprato ne kaip bausmę ar kančią, o kaip dvasinę terapiją. Jie naudojo patamsėjusio ir pažeisto paveikslo metaforą: restauratorius, valydamas šimtmečių suodžius nuo neįkainojamos ikonos, nenaikina paties kūrinio – jis tik šalina apnašas, kad vėl sužibėtų autoriaus meistriškumas.
Šis sugrąžinimas į pradinį grožį ir yra graikiško žodžio apokatastasis (gr. „galutinis visų dalykų atnaujinimas“) esmė. Šiandien individualus mokinystės kelias – Kristaus sekimas ir kova su savo ego – nėra izoliuotas reiškinys. Žmogus yra visatos mikrokosmosas. Tai, kas vyksta mūsų širdyse, visuotinio išganymo teologijoje tampa pažadu visai kūrinijai. Jei pradžioje Dievo sukurta visata buvo „labai gera“ (Pr 1, 31), tai galutinis taškas – visuotinis visų dalykų atnaujinimas – negali būti prastesnis už pradinį.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Dainius iš Išdagų:
