Ingrida iš Šakių:

Turime didžiuotis, jog kalbame ta kalba, kuri pati archajiškiausia. Svarbu, kad mūsų vis dar yra tiek, jog šia kalba kalbama. Galvodama apie lietuvių kalbos kitimą, pritariu vienos kalbininkės minčiai, kad kalba turi išlikti gyva. Nereikia bijoti tų dalykų, kurie į ją įsiterpia, tačiau visada privalome laikytis tvirto pagrindo, kuris mums įdiegtas – to, kas yra iš motinos lūpų atėję, iš mūsų pasakų... Būtent tą pagrindą ir turime išlaikyti. Aš savo identitetą matau tik per savo gimtąją kalbą. 

Kristina iš Zanavykų kaimo:

Lietuviai be lietuvių kalbos tiesiog neįsivaizduojama. Kalba man prigimtinis dalykas. Nors sakoma, kad mokėti daugiau kalbų vertinga, man lietuvių kalba – tai šaknys ir privilegija jomis naudotis. Bijau dėl mūsų kalbos ateities. Suprantu, kad kitimo neišvengsi, bet, anglicizmų, barbarizmų tikrai per daug... Savo tapatybę sieju su lietuvių kalba, užsienyje nepraleidžiu progos apie savo šalį, kalbą papasakoti, pataisyti, jei kas Lietuvą maišo su Latvija...