Brangi redaktore,
lygiai prieš savaitę, kai naujausią penktadienio laikraštį atsivertė pirmieji skaitytojai, Kultūros ministerija dar buvo Ignoto Adomavičiaus rankose. Ministro, ačiū Dievui (o tiksliau – savęs žeminti neleidusiai kultūros bendruomenei), nebeliko tą pačią popietę. Tai ir viskas? Baigta? Pamirštam? Deja. Kelių savaičių košmaras iš jo pabudus niekur neišsisklaidė, mat jis tapo taip pat esminiu padorumo testu ir kitiems politikams. Mūsuose jo neišlaikė abu svarbiausieji. Tad, miela redaktore, noriu Tau išlieti apmaudą ir bendromis jėgomis pareikalauti atsakomybės bei teisybės (ne kalvio Ignoto, žinoma).
Turbūt labiau apgailėtino pasirodymo nei tas, kurį prieš keletą savaičių regėjome ministro prisistatymo metu, Lietuva dar nepatyrė ir, tikiuosi, niekada daugiau nepatirs. Baisiausia, žinoma, pats faktas – ministrų kėdės (nesvarbu, kurios srities) patikimos „Nemuno aušrai“, kuri čia pasodina nesugebančius be klaidos parašyti sakinio, nesuvokiančius savo nekompetencijos, neturinčius gėdos jausmo ir savigarbos nesirodyti ten, kur aiškiai yra nekviečiami, žmones. Pasiklausę tokių statytinių, susiduriame su absoliučiu ir labai pavojingu bukumu.
Vis tik net už tokio lygio bukumą bene baisiau yra cinizmas, kurį demonstruoja su velniu obuoliauti nuėjusios ir taip situacijai susiklostyti dėl patogių postų sau leidusios „padoriosios“ politinės jėgos, turinčios didelę įtaką ir mūsų rajone – socialdemokratai bei „valstiečiai“.
Pirmu smuiku griežiančių socdemų lyderiai eteryje kaip užtraukti aiškina apie „neišvengiamybę“ ir „demokratiją“, kurią neva saugo įgalindami daug balsų sulaukusią (iš tiesų mažiau nei „blogiukai“ konservatoriai, nuo kurių socdemai mus taip „gina“) ir matematiškai patrauklią Žemaitaičio partiją, be riksmų ir kvailumo nelabai turinčią ką pasiūlyti. O mes visi labai puikiai matome, kad karalius nuogas – pasirinkimų socialdemokratai turėjo, tačiau valstybę aukojo dėl riebesnio galios kąsnio, o demokratija, t.y. rinkėjai, jiems nė velnio nerūpi, kadangi saviškius nemirksėdami apmovė daugybę kartų, pradedant pažadu neiti į koaliciją su tuo pačiu Žemaitaičiu.
Nors, kaip rodo tendencijos, partijose bet kokios asmeninės atsakomybės vengiama, prisidengiant „vidine demokratija“ (įvairiomis tarybomis, susirinkimais, skyrių balsais ir t.t.), tačiau per rinkimus tų pačių partijų lozungų, vėliavų ir finansų griebiamasi mielai. Po socialdemokratų vėliava buvo išrinktas Seimo narys Darius Jakavičius, o po „valstiečių“ – meras Raimondas Januševičius. Pirmasis, prieš tapdamas politiku, buvo istorijos mokytojas, antrasis – vienas pagrindinių žmonių žymiojoje Šakių cirko mokykloje ir ilgametis Šakių kultūros centro (!) vadovas. Rodos, net pačiame jos branduolyje, bet aū, kurgi jie dabar?
Per visą šį laiką iš jų mes negirdėjome nė žodelio. Nors abu politikai nepraleidžia progos su dovanėlėmis pašmėžuoti įvairiausiuose rajono renginiuose, tačiau sekmadienį vykusiame kultūros bendruomenės, kurios frontą rajone atlaikė Vinco Kudirkos muziejus ir Šakių viešoji biblioteka, proteste nei Januševičiaus, nei Jakavičiaus nebuvo. Labai suprantama, jog bet koks pasisakymas, kritika ir pasipriešinimas rankai, kuri tave maitina, reikalauja valios ir stuburo. Bet, kaip manai, gal mūsų politikai pajėgtų sukaupti sąžinės bei drąsos likučius ir bent jau viešai atsiprašyti? Už visą tą košmarą, kuriame mus nardina jų partijos, tad iš dalies ir jie patys.
Jau nekalbu apie iš principo antidemokratinius savivaldybės paliepimus jai pavaldžioms įstaigoms laikytis „neutraliai“. Nenusilenkė vienintelė Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė (Vinco Kudirkos muziejus yra Lietuvos Nacionalinio muziejaus padalinys, tad nepriklausantis nuo rajono valdžios). Ir čia nenorom peršasi mintis – galbūt reikalo atsiprašyti tiesiog nematoma, situacija mūsų politikams tinka ir patinka, gėdos jausmas neegzistuoja? O čia jau iš naujo turėtume svarstyti, ar mūsuose susiduriame su bjauroku cinizmu, ar vis tik reikalą turime su dideliu bukumu, o gal – nieko gero Šakių rajonui ir jo žmonėms nežadančiu piktavališkumu.
Kaip ten bebūtų, gal dar nevėlu. Na, bent simboliškai, ką? Juk, kaip sekmadienį protesto metu svarstė Andrius Mamontovas: „Kaip jūs norite, kad mes jus prisimintume? Ar kaip bejėgius žmones, kurie su skaudančia širdimi priiminėja nelabai protingus sprendimus? Ar norite, kad prisimintume kaip bent kartą pasielgusius teisingai?“
Su šilčiausias linkėjimais iš sostinės Agnė Kereišiūtė
Kamilė iš Kriūkų:
