Paminklo Zyplių dvaro dvarininkui Jonui Bartkovskiui restauravimo darbus atliekantis Arūnas Šniaukšta nori palikti kuo daugiau autentiškumo. D. Pavalkio nuotr.
Paminklas netikėtai mirusiam dvarininkui J. Bartkovskiui buvo pastatytas apie 1855 m. senosiose Lukšių kapinėse. Statinys svarbus ne tik dėl savo architektūrinės vertės, dar svarbesnis ant paminklo užrašytu tekstu. Lietuvių ir lenkų kalbomis paminklo vakarinėje plokštumoje iškaltas tekstas, kurio autorius kunigas, švietėjas Antanas Tatarė. Istorikai mano, kad tai vienas pirmųjų lietuviškų tekstų, parašytų lenkiškomis raidėmis. Įdomu tai, kad ir šiandien jis lengvai perskaitomas ir kiekvienam suprantamas. „BAZNICZE SZWENTA PABUDAWOKIT. IR T.AN SUSEJE DIEWUJ GIEDOKIT“, – epitafijoje ragina kunigas švietėjas A. Tatarė. Daugiau nei pusantro šimto metų skaičiuojantis paminklas stovi kapinių pradžioje, greta koplyčios, kuriai taip pat per pusantro šimto metų.
Pilkojo smiltainio akmens paminklo pamatas – keraminės, rankų darbo plytos, pats paminklas sudėtas iš masyvių akmens blokų, ant kurių – aukštas akmeninis kryžius, paminklo aukštis virš penkių metrų.
Rugpjūčio 3 d. apsilankius Lukšių kapinėse, prie paminklo J. Bartkovskiui darbavosi restauratorė B. Jakštienė-Šniaukštienė, kuriai talkino vyras Arūnas. Pasak restauratorės, darbai prasidėjo prieš mėnesį.
Paminklas buvo kone 15 centimetrų pasviręs, todėl imtasi jį atnaujinti. Lėšų (6 tūkst. eurų) skyrė Šakių savivaldybė.
Pirmiausiai teiraujamės, kaip kone 10 tonų sveriantį paminklą pavyko pakelti ir atitiesinti? A. Šniaukšta rodo keraminių plytų paminklo pamatą, mat pavyko atkasti apie metrą, o kokia jo dalis vis dar likusi po žeme, sako nežinantis.
„Paminklo postamento plytos labai suaižėjusios. Gal tik pusantro šimto likę sveikų plytų. Dar paminklo pasvirimą lėmė ir medžių šaknys, pamatas išvagotas graužikų tuneliais“, – pasakoja A. Šniaukšta.
Statinį pakelti buvo rizikinga – jis galėjo visai nuslysti. Šį darbą Arūnas atliko kėlikliu, po to pakišo didžiulius medžio rąstus, kad dėl stabilumo galėtų išlieti betoninį pagrindą. Pasak A. Šniaukštos, jau naujomis, taip pat rankų darbo plytomis, pirktomis Latvijoje, bus atnaujintas visas paminklo postamentas.
„Į postamentą sudėsim ir išlikusias sveikas senąsias plytas, kurias šiuo metu kruopščiai valom, džiovinam. Pamatas išeis laiptuotas“, – aiškino naumiestietis.
Arūnas rodo paminklo vidų, čia kiaurymė, išlengvinto akmens technologija. Pats paminklas prieš 165 metus buvo atgabentas iš Lenkijos. Anot A. Šniaukštos, prieš pradedant restauruoti svarstyta, ar po paminklu nėra kokio tunelio ar ertmės, todėl žemę aplinkui teko smaigstyti metaliniu strypu. Kaip pasakojo restauratorė B. Jakštienė-Šniaukštienė, dabar, kai paminklas ištiesintas, nuo jo bus šalinamos samanos. Birutė patikino, kad užrašas ant paminklo išliks nepaliestas. Arūnas rodo įskilimus, sako, kad jie greičiausiai atsirado statant paminklą. Restauratoriai tvarkydami statinį nori palikti kuo daugiau autentiškumo.
B. Jakštienė-Šniaukštienė už pagalbą dėkojo Lukšių seniūnui Vidui Cikanai, kurio rūpesčiu išvežtos atliekos, jis tarėsi ir su greta esantį kapą prižiūrinčiais žmonėmis, nes jų paminklą reikėjo patraukti kone 20 centimetrų. Pasak Birutės, dirbant svarbu, kad nenukentėtų kiti paminklai, todėl jie saugiai uždengiami.
Restauratorei šis darbas ne pirmas. Ji atnaujino Vytauto Didžiojo paminklą, restauravo Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblį Kudirkos Naumiestyje, Batiškių paminklą. Birutė sako, kad restauratorės darbas – didžiulė atsakomybė.
„Pamačiusi paminklą Bartkovskiui su vyru svarsčiau, ar apskritai imtis šio darbo. Arūnas darė brėžinius, planavo, kaip paminklą atitiesinti. Jis mane nuramino, kad susitvarkys“, – pasakojo Birutė ir pridūrė, kad tokiame darbe ypač daug reikia kruopštumo.
Pasak rajono savivaldybės paminklosaugininkės Ingos Navlickienės, žinių apie paminklą J. Bartkovskiui yra nedaug, plačiau sužinoti tikimasi tada, kai bus rengiami dokumentai, kad objektas būtų paskelbtas saugomu.