Klausimų žmonėms kyla visą gyvenimą, o atsakymai ateina tarsi savaime, pagal aplinkybes jie kinta, tada ir vėl kyla naujų klausimų. Jie, sako aktorius, prodiuseris ir rašytojas Juozas Gaižauskas, ir yra gyvenimo rodyklės, vedančios per patį tikriausią ir svarbiausią gyvenimo Camino (iš ispanų kalbos – kelias). Spalio 26 d. Šakių viešoji biblioteka buvo sausakimša, liejosi intriguojančios istorijos, aidėjo juokas ir autorinės dainos, gal kam ir ašarų gniužulą teko nuryti, bet susitikimas tapo maža švente su antspaudu tiesiai į širdis.

Tai buvo renginys, į kurį atėjus kėdės teko paieškoti, o šiek tiek vėlavusieji tenkinosi sėdėjimu tarpduryje. Palinkęs prie stalelio J. Gaižauskas dalino autografus ir auksinius antspaudus, rašė dedikacijas, o laiko pokalbiams su skaitytojais, atrodo, vis buvo per maža. Visas vakaras buvo skirtas istorijoms – asmeninėms ir toms, iš vadovėlių, dainoms ir pamąstymams, kuriuos dar parsinešei namo.

„Atkeliavau pas jus kaip prizas, juokinga gal, bet taip iš tiesų yra“, – salę nusikvatoti priverčia J. Gaižauskas ir priduria, jog džiaugiasi, kad bent tas prizas – ne pereinamasis.

Iš tiesų šį susitikimą dovanojo EPA (Elektronikos platintojų asociacija), kurios rengiamame konkurse „Atsakingas skaitytojas“ Šakių biblioteka penktą kartą užima pirmą vietą. Prizas tikrai labai vertingas, nes svečias atsivežė visas keturias savo knygas, apie jas kalbėjo neatskleisdamas siužeto, bet priversdamas neskaičiusius susivilioti paskaityti, o skaičiusius dar kartą sugrįžti į knygų puslapius, gal net kitu žvilgsniu pereiti įstrigusias eilutes. Nors pastaruoju metu daugiausia dėmesio sulaukia naujausia J. Gaižausko knyga „Pasibaidęs Dievo žirgas“, bet jis stabtelėjo ir ties ankstesnėmis knygomis, įpindamas tikras savo paties istorijas, istorinius faktus, patirtus išgyvenimus, suvokimus. Rašytojas gana dažnai sulaukia netgi savotiško priekaišto: „Kaip čia tu taip greitai rašai?“, nes pirmoji knyga pasirodė 2020-aisiais, o šiandien jų jau keturios.

„Istorijos pačios ateina, kai galiu nerašyti, nerašau, bet jau kai pradedu, darau tą karštligiškai ir neskaičiuodamas valandų, – sako J. Gaižauskas, prieš trejus ar ketverius metus net neplanavęs rašyti knygų, ir  prisipažįsta: – Maniau, kad po įveikto piligriminio kelio istorijos virs spektakliu, bet kuo ilgiau mąsčiau, tuo labiau supratau, kad tai knyga, o ne spektaklis.“


Be knygų apžvalgos, pasakojimų apie piligriminiuose keliuose patirtus išgyvenimus, Juozas Gaižauskas dovanojo dar ir keletą savo kūrybos dainų. D. Pavalkio nuotr.

Ieškodamas leidyklos, kuriai norėtų patikėti perskaityti savo rankraščius, J. Gaižauskas pasitikėjo vidiniu balsu ir leidyklą rinkosi internete… žiūrėdamas į generalinių direktorių akis. Gal ir juokinga, bet šis būdas jam pasiteisino – du pirmieji piligriminiai romanai („Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“) sulaukė didelio susidomėjimo, karaliavo knygų topuose, tiražai buvo perleisti keliskart. Trečia knyga „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ – tai tarsi dialogas tarp autoriaus ir žuvusio poeto Vytauto Mačernio – atsitiktinė skeveldra, įsmigusi poetui į smilkinį, šioje knygoje virsta visrakčiu, atrakinančiu suvokimo ribas. O naujausia knyga „Pasibaidęs Dievo žirgas“ kalba apie visa ko esmę: apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius… Pandemija, jos apribojimai, po to karas Ukrainoje – šios pastarųjų kelerių metų aktualijos verčia kelti klausimą, kokiais laikais mes dabar gyvename.  

„Kaip lengva būtų manyti, kad tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra pats vidurnaktis, – svarsto J. Gaižauskas, – tai reikštų, kad tuoj tuoj pradės švisti, pasimatys žaros… O kas, jei tai, kas pasaulyje vyksta šiuo metu, yra tik pavakarys, o mums prieš akis dar ilgas vakaras, sutemos, vidurnaktis, naktis. Tada belieka tik ruoštis šviesti pačiam, iš visų langų, iš visų išgalių, nes kitaip tuoj vienas kito nebematysime.“

Todėl ir visos pasakojamos istorijos visada yra apie tikrumą, kaip autorius sako, apie patį tikriausią tikrumą, tokį, koks tik įmanomas, toks, koks būna vaiko – be jokių kompromisų. Neįtikėtina, stebisi J. Gaižauskas, kad paprastas Etiopijos gyventojas turi gilų tikėjimą, be jokių išlygų. Jis visada žino, kad prireikus gali paklausti: „O ką tau tuo klausimu sako Dievas?“ Ir tas etiopas kuo puikiausiai žinos, ką jam Dievas atsakys, jis girdi.

„Suprantate, apie ką aš kalbu?..“ – retoriškai klausia svečias ir pradeda pasakoti savo piligrimystės patyrimus, kai beeinant kelias tiesiog pradeda su einančiuoju kalbėtis, dovanoti pačias neįtikėčiausias dovanas – kad ir, tarkime, karštą dieną, svilinant 44 laipsnių karščiui ir neturėjus nieko burnoje, tiesiog prieš pat nosį nuo medžio bumbteli citrina.

„Tai buvo rūgščiausia kada nors valgyta citrina, kuri tapo saldžiausiais pietumis gyvenime“, – sako svečias.

Kartais kelias prašo jį mesti, pakeisti kryptį, bet kartu dovanoja neapsakomo grožio gamtos vaizdus, pareikalauja jėgų, psichologinės stiprybės. Pasak knygų autoriaus, einant keliu nėra svarbiausia fizinis kūno pasiruošimas, esminė savybė kelyje – atkaklumas ir tikėjimas.

Dažnai klausiama, kiek šiose knygose fikcijos, o kiek tikrovės. Atsakydamas į šį klausimą, nestokojantis humoro jausmo ir fantazijos J. Gaižauskas išliko paslaptingas: „Jei skaitėte mano knygas iki pat pabaigos, tai žinote.“ Tačiau iš tiesų jo knygos – fikcija su realių istorijų intarpais, kurie tikriausiai skaičiusius ar į susitikimus atėjusius žmones dažnokai įkvepia įveikti piligriminį kelią.

Kiek antspaudų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą? Širdyje kiekvienas turime visokių antspaudų – gerų ir blogų, visi ieškome atsakymų į sau svarbius klausimus. Piligrimai, eidami Šv. Jokūbo keliu, antspaudus renka į piligrimo pasą, o surinkę visus antspaudus kelio pabaigoje, Santjago de Kompostelos piligrimų biure, jie gauna sertifikatą, liudijantį apie baigtą piligriminę kelionę. J. Gaižauskas įsitikinęs, kad nukeliauti visus camino galima ir sėdint namuose, žvelgiant pro langą, bet lygiai taip pat galima išgyventi daugybę neįtikėtinų istorijų, žingsniuojant tuščiu, dulkėtu keliu.

„Viliuosi, kad kada nors rasiu atsakymus ir gausiu tą paskutinį antspaudą ir gyvenimo sertifikatą. O jeigu nepavyks, keliausiu toliau anapus. Juk Kelias – beribis…“ – sako J. Gaižauskas.

Lina Morkūnienė