Afganistane dvejus metus praleidęs karo gydytojas Vilius Kočiubaitis pasakojo, kad labiausiai jam šioje šalyje įsirėžė skurdas, taip pat didelis mentaliteto, kultūrų skirtumas. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Gelgaudiškio ir Šakių bibliotekos skaitytojus pakvietė į susitikimus su karo gydytoju, majoru, trijų romanų („Miestelis, kuris buvo Jo“, „Afganistano daktaras“, „Gydytojai miršta kitaip“) bei dvitomės monografijos „Vištytis“ autoriumi. Kabulo ir Goro provincijose Afganistane tarnavęs, ligoninę savo rankomis ten statęs karo gydytojas Vilius Kočiubaitis sakė, kad misijose įgijo tokios patirties, kokios taikos sąlygomis neįmanoma sukaupti.
Vištytyje (Vilkaviškio r.) gimęs ir šiuo metu ten gyvenantis V. Kočiubaitis susirinkusiems papasakojo apie save, trumpai pristatė knygas. Dalyvavęs net trijose tarptautinėse misijose Afganistane, V. Kočiubaitis patirtus įspūdžius sudėjo į knygą „Afganistano daktaras“ (2017m.). Tai antroji rašytojo knyga, sulaukusi didžiulio pasisekimo tarp skaitytojų ir patekusi į skaitomiausių knygų dešimtuką Lietuvoje. Pirmąjį romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ V. Kočiubaitis išleido 2013 m. Prieš dvejus metus Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido apsakymų knygą „Gydytojai miršta kitaip“, į kurią sugulė ryškiausios istorijos iš gydytojo darbo patirties. Knygoje be pagražinimų aprašo lietuviškąjį ligoninės priimamąjį, kur daug keistų, agresyvių ar užuojautą keliančių personažų, tvyro vėmalų, šlapimo ir išmatų dvokas.
Kalbėdamas apie du monografijos „Vištytis“ tomus, svečias užsiminė, kad medžiagą rinko apie 20 metų, šiuo metu rengia trečią monografijos dalį.
Tačiau susitikimų metu V. Kočiubaitis plačiau pasidalino savo neįkainojama, sukrečiančia misijų Afganistane patirtimi (2004, 2005 ir 2011 metais), beveik dvejus metus dirbant Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse.
„Turiu dienoraščių, parsivežtų iš Afganistano, manau, ateityje visa tai suguls į naujas knygas kaip dokumentinė proza. Noriu parašyti, kas buvo Afganistane, kaip mes ten tarnavome, ką veikėme. Tiesa, anksčiau to negalėjau daryti... – sakė svečias ir pridūrė: – Tikrai nelaikau savęs rašytoju, gal daugiau kraštotyrininkas, o visų pirma aš esu gydytojas.“
V. Kočiubaitis apgailestavo, kad 2021 m. rugpjūčio mėnesį, JAV išvedus paskutinius karius iš Afganistano, Talibanas žaibiškai užėmė visą šalį ir perėmė kontrolę, teko iš šalies išvykti ir jo pažįstamiems gydytojams.
„Gaila, kad tas Afganistanas, kuriame aš buvau, kuris tiesėsi, atsigavinėjo, keitėsi žmonių mentalitetas, užėjus talibams viskas sužlugo, – pasakojimą pradėjo karo gydytojas. – Tai yra žiauri šalis, tave gali nužudyti dėl bet ko: dėl žaislo, pinigų, žemės, maisto ar vandens.“
Anot svečio, afganistaniečiai neturi žemdirbystės įgūdžių, o ir kalnuotose vietovėse niekas neauga, tad pastaruosius 20 metų maistą į Afganistaną atgabendavo įvairios užsienio labdaros organizacijos.
„Iki penkerių metų vaikams neduodami vardai, nes didelė tikimybė, kad jie gali mirti: nuo bado, ligų ar šalčio“, – pasakoja V. Kočiubaitis pridurdamas, kad pagrindinis afganistaniečių pajamų šaltinis – narkotikų verslas.
Svečias prisiminė: kai pirmą kartą atvyko į Afganistaną, nebuvo galimybės bendrauti internetu, telefonu susisiekti su Lietuvoje likusia šeima taip pat buvo sudėtinga, bet, anot svečio, jis į misiją vyko galvodamas, kad yra gydytojas, karys, todėl turi vykdyti įsakymus ir gydyti žmones.
Karo medikas prisiminė, kaip į Goro provinciją išvykę lietuviai patys statė karo ligoninę iš 11-os pripučiamų palapinių, joje buvo 12 stacionarų, laboratorija, reanimacijos ir rentgeno skyriai, net operacinė, kurioje lietuviai atliko pirmą operaciją.
V. Kočiubaitis kartu su kitais medikais gydė vietos gyventojus, daugiausiai vaikus ir moteris.
„Vienam vaikui nupjovėm pirštus, jis paėmė sprogmenį, ačiū Dievui, apskritai gyvas liko. Jų vaikai labai kantrūs. Į ligoninę nemažai atvykdavo minų sužalotų pacientų. Skaičiuojama, kad šiuo metu Afganistane dar yra likę apie 10 mln. neiškastų minų“, – pasakoja V. Kočiubaitis.
Anot jo, vietos ligoninėse į akis krito neįtikėtinas skurdas: po kelis pacientus ant vienos lovos, kai kurie – netgi po lova, aplink susispietusi visa šeima, visur nešvara, nėra nei vandens, nei šildymo.
V. Kočiubaitis pasakojo, kad kai trečią kartą išvyko misijon, pamatė, kaip šalis ima stotis ant kojų: keliai – asfaltuoti, gatvės – apšviestos, iškeltos palydovinės antenos, įvestas mobilusis ryšys, pastatyta mokykla, ligoninė. Tačiau, pasak svečio, kai prieš dvejus metus talibai per 10 dienų užėmė Kabulą, tai jį nustebino, kai pats matė galingą amerikiečių kariuomenę. V. Kočiubaičio įsitikinimu, nors per visą laiką Afganistanui buvo skirta 1000 milijardų dolerių paramos, tačiau daugiausiai pinigai atsidurdavo pas korumpuotus asmenis. Kalbėdamas apie Afganistano ateitį, V. Kočiubaitis sako, kad talibai šiandien pirmiausiai nusitaikę į mokyklas.
„Talibų pagrindinis tikslas – tamsi liaudis, jiems nereikia išsimokslinusių žmonių“, – svarstė V. Kočiubaitis pridurdamas, kad Afganistane pagalbą teikiančios organizacijos nutraukė veiklą, kadangi talibai jas kaltina tuo, kad jos, prisidengusios labdaros tikslais, neva propaguoja krikščionybę.
V. Kočiubaitis yra apdovanotas NATO, Krašto apsaugos sistemos medaliais už dalyvavimą tarptautinėse misijose, už nuopelnus Lietuvos kariuomenei.
„Sakau, jei nori parašyti knygą, tai neturi žiūrėti televizoriaus. Jeigu jį žiūri, tau sukemša į smegenis visokią informaciją. O skaitydamas knygą tu iš raidžių dėlioji žodį, sakinį, paskui susidaro kažkokia situacija, t. y. smegenys dirba. Nesu aš prieš televizoriaus žiūrėjimą, bet manau, jį žiūrėdamas žmogus durnėja... Savo pacientams, kad pagerintų atmintį, rekomenduoju nežiūrėti televizoriaus, o geriau skaityti knygą ir spręsti kryžiažodžius“, – patarimais susitikimą Gelgaudiškyje užbaigė V. Kočiubaitis.