
Ugnė Runienė atviravo, kad žvakės, gėlės, vazos – jos kasdienybė, tad dažnai prie žvakėmis papuošto stalo, ant kurio nevysta gėlės, ji ir pasineria į kūrybinius ieškojimus. V. Venslovaičio nuotr.
Jeigu įprastai U. Runienės darbai yra daugiau vienspalviai, tai su atėjusiu pavasariu jos kūryboje įvyko tikras sprogimas – parodoje eksponuojamos vazos itin ryškios, su įvairiomis akį traukiančiomis detalėmis, įvairių formų. Jose pamerktos aguonos taip pat įspūdingos, o dažnas nepabūgo pačiupinėti, ar gėlės tikros.
„Iš ankstaus pavasario labai norėjosi spalvų, todėl jų daug ir sudėjau. Į vazų kūrybos pabaigą nusprendžiau, kad spalvų per daug, tai pridėjau labiau vientisos“, – teigė U. Runienė, atskleidusi, kad jai pačiai gražiausios pirmoji ir paskutinė parodai kurtos vazos, kurių iš viso nulipdė per 30.
Susirinkusius į parodą ji kvietė jas įsigyti, išsirinkti gražiausias.
Moteris atviravo, kad prie parodos atsiradimo prisidėjo ir jos pusseserė Simona Kudirkienė, su kuria Vilniaus dailės akademijoje lankė kursus apie keramikos technologiją, o vėliau – ir dekoravimą. Ji prisimena žiemos gale su draugėmis pakalbėjusi, kas karjeroje gali būti aukščiausias taškas, ir nusprendė, kad tai paroda. Po savaitės ji nulipdė pirmą vazą, paskui antrą, trečią... Kaip sakoma, svajoti reikia garsiai.
„Daugiausiai šios vazos dekoruotos angobos technika, visos yra lipdytinės, ne žiestos. Detalės yra priklijuotos. Po pirmos dienos, kai molis pradžiūsta, yra žalias ir šlapias, paišau“, – apie vazų gamybą pasakojo autorė.
Labiausiai už palaikymą ji dėkojo savo šeimai. Vyrui Vytautui – už studiją ir meilę, sūnui Vincui, parodos metu narsčiusiam tarp stelažų, kad netrukdo jai dirbti ir dažnai lipdo šalia jos, broliams Gabrieliui ir Steponui, kuriuos linksmai vadina broliais moliais ir kurie taip pat įsitraukę į keramiką, tad profesinėje srityje turi su kuo pasitarti, ir, žinoma, savo mamai, kad ši skatina tobulėti, palaiko. Ugnės mama, „Žiedų galerijos“ savininkė ir floristė Daiva Bublaitienė atidarydama parodą su jauduliu dėkojo Dievuliui, kad turi tokią šaunią dukrą, ne mažiau šaunius sūnus, kurie, kaip minėta, irgi linkę į menus.
„Džiaugiuosi, kad gyvenu laimingai, galiu kurt, galiu dirbt užsidegus žvakes. Noriu eit į darbą ir džiaugiuosi, kad iš studijos bando iškrapštyt Vytautas su Vincu“, – dėkingumo nestokojo Ugnė, nes bemaž prieš pusantrų metų įrengta studija yra išsipildžiusi jos svajonė.
Čia ji kuria pati, į keramikos užsiėmimus kviečia ir kitus. Ji atvira: žvakės, gėlės, vazos – jos kasdienybė, tad dažnai prie žvakėmis papuošto stalo, ant kurio nevysta gėlės, ji ir pasineria į kūrybinius ieškojimus.
Beje, jeigu prisimintume U. Runienės kelią keramikos link, tai ji yra pasakojusi, kad mokyklos laikais keramikos net nemėgo, nors Meno mokykloje Dailės skyrių ir lankė. Užtat viskas aukštyn kojomis apsivertė, kai augindama sūnų Vincą ieškojo veiklos, kur galėtų prasiblaškyti. Akis užkliuvo už siūlomų keramikos užsiėmimų, į kuriuos nuėjusi molį tarsi atrado iš naujo. Kaip yra juokavusi, molis ją susigrąžino, o pati jį betarpiškai įsimylėjo. Tad moteris po truputį ėmė gaminti, kaupti ir gilinti žinias, kuriomis dabar mielai dalijasi su studijos lankytojais.
Daugiausiai „Brolių Molių“ asortimente yra vazonų, puodelių, mielai gamina ir įvairias lėkštes, padėkliukus. Tiesą sakant, parodoje „Meilė žydi“ pristatytos vazos irgi nėra naujas netikėtumas, mat Ugnė yra kūrusi atskirą vazonų seriją „Barzdyla ir jo mylimoji“, juos dekoruodama pasakojanti tam tikrą istoriją. Beje, neneigia, kad barzdyla galimai yra jos vyro prototipas, o ji – tarsi jo mylimoji.
Tad, stebint savo darbų ir artimųjų apsupty žydinčią Ugnę, panašu, jog ateityje jos kūrybos vaisiais galėsime džiaugtis ne kartą.