Penktadienis buvo ta diena, kai netoliese esanti Siesartis užliejo penkias Zyplių dvaro menes. Labai subtiliai, be jokios dramos, spalvomis ir tilteliais, saulėtekiais ir saulėlydžiais. Tapytojas Vytautas Kaunas savo kūrybos paroda „Saulėtekis Pasiesarty“ paminėjo asmeninę sukaktį, su jam būdingu ironišku šypsniu priėmė šūsnį sveikintojų dėmesio ir liko ištikimas sau. Matyt, dėl šios savybės ir neįmanoma jam atsispirti.

Jei visai atvirai, tai atvykus prieš pat renginio pradžią buvo sunku per gausybę žmonių rasti ramų atokvėpį prie V. Kauno kūrybos. Penkios dvaro menės pasidalino tematiškai: vienur gigantiškų formatų „Siesarties krokodilai“, kitur moterys ir subtili erotika, dar kitur nedidučiai, bet labai jaukūs Siesarties peizažai. Ties peizažais buvo matyti nemažai nustebusių veidų su klausimu: „Vytautas tapo peizažus?!“ Tapo, sako jis, ir čia jokia didelė naujiena. Kai augi šalia Siesarties, ten gyveni, šienauji, grožiesi žydinčiomis ievomis, renki obuolius ar atsikeli kokį kartą metuose pasitikt saulėtekio, palydi saulėlydžius, tai kaip tu jos į drobes ir drobeles nesuguldysi. O kiek nesumeluotos romantikos gali rasti aptriušusiame lieptelyje prie upės, kai saulė dovanoja tik talentingam menininkui paklūstančius geltonus, raudonus, auksinius tonus... Stabteli akimirkai, pasilieki tame momente ir net jei pats neaugai Pasiesarty, pajunti tą paprastą smagumą būti gamtoje, mėgautis metų laikų kaita ir upės tėkme.

Tas nemažas būrys susirinkusiųjų šiek tiek pakankino V. Kauną oficialiomis ir mažiau oficialiomis sveikinimo kalbomis, padėkos raštais ir jūra gėlių. Skambėjo linkėjimai nutapyti dar daugiau gimtųjų Lukšių peizažų, tradiciškai linkėta sveikatos visiems sumanymams įgyvendinti, kiti juokavo mieliau sveikinsią jį su parodos atidarymu nei asmeninės sukakties proga, nes tie skaičiai vis mažiau džiugina, bet dar atsirado ir tokių sveikintojų, kurie tą vakarą parodos kaltininkui sėkmės linkėjo ne kūryboje, o... statybose, turėdami omeny projektą dvaro kaimynystėje. Pats V. Kaunas su jam būdinga pantomimos teatro aktoriaus išraiška priėmė sveikinimus ir linksmai pripažino, kad yra sujaudintas jam parodyto dėmesio ir todėl nelabai net atsimena, ką norėjo susirinkusiems pasakyti.  Padėkojęs linksmai vardino, kad penkiose dvaro menėse galima rasti tiek moteriškų figūrų, tiek abstrakcijų ir gana daug „mažiukų Pasiesarčių“.

„Juos aš pradėjau visai neseniai tapyti, nes kaip ir nebuvo madinga. Dar ir seniūnas (Vytautas Andziulevičius – red. past.) paragino nebetapyti abstrakcijų, o tapyti peizažus, tai taip ir išėjo... – vėl pusiau rimtai, pusiau juokais tęsė V. Kaunas. – Pas mane daug kas iš gamtos, ne tik peizažuose, bet ir abstrakcijose, mažai kas išgalvota. Pamatai – ieva žydi, lakštingala čiulba... ir taip gaunasi.“

Taip beklausydamas V. Kauno dar ir dar kartą įsitikini, kad viešas ir dar pusiau oficialus kalbėjimas – ne jam. Geriau savo mintis paleisti per teptuką ir dažų nuvarvėjimus, per tolius ir abstrakcijas ar peizažus arba paėmus gitarą uždainuoti savo kūrybos dainą, net jei iš jaudulio virpa kojos – juk stebi Meno mokyklos muzikos skyriaus asės. Būtent taip V. Kaunas ir reziumavo parodos atidarymo renginį – daina. O po to dar bruzdėjo visos penkios menės ir dvaras buvo gyvas pasidalijimų iš Pasiesarty prabėgusios vaikystės, kalbų apie kitus meno kūrinius, renkantis, kas kiekvienam labiau prie širdies.

O šiltas vėlyvo pavasario vakaras dar viliojo V. Kauno bičiulius ir artimuosius nuo dvaro pasukti Tubelių kaimo link, įsitaisyti jaukioje menininko sodyboje, ilgai šnekučiuotis, dalintis įspūdžiais ir kurti prisiminimus.

Lina Morkūnienė