Vytauto Kauno tapybinės dainos Pasiesarčiams

kaunas65
Vytautas Kaunas įvairiapusis menininkas – tapo, sukuria net kokį trumpametražį filmuką, neria net į… statybas, o kartais paima į rankas gitarą ir uždainuoja savo kūrybos dainą. D. Pavalkio nuotr.

Penktadienis buvo ta diena, kai netoliese esanti Siesartis užliejo penkias Zyplių dvaro menes. Labai subtiliai, be jokios dramos, spalvomis ir tilteliais, saulėtekiais ir saulėlydžiais. Tapytojas Vytautas Kaunas savo kūrybos paroda „Saulėtekis Pasiesarty“ paminėjo asmeninę sukaktį, su jam būdingu ironišku šypsniu priėmė šūsnį sveikintojų dėmesio ir liko ištikimas sau. Matyt, dėl šios savybės ir neįmanoma jam atsispirti.

Jei visai atvirai, tai atvykus prieš pat renginio pradžią buvo sunku per gausybę žmonių rasti ramų atokvėpį prie V. Kauno kūrybos. Penkios dvaro menės pasidalino tematiškai: vienur gigantiškų formatų „Siesarties krokodilai“, kitur moterys ir subtili erotika, dar kitur nedidučiai, bet labai jaukūs Siesarties peizažai. Ties peizažais buvo matyti nemažai nustebusių veidų su klausimu: „Vytautas tapo peizažus?!“ Tapo, sako jis, ir čia jokia didelė naujiena. Kai augi šalia Siesarties, ten gyveni, šienauji, grožiesi žydinčiomis ievomis, renki obuolius ar atsikeli kokį kartą metuose pasitikt saulėtekio, palydi saulėlydžius, tai kaip tu jos į drobes ir drobeles nesuguldysi. O kiek nesumeluotos romantikos gali rasti aptriušusiame lieptelyje prie upės, kai saulė dovanoja tik talentingam menininkui paklūstančius geltonus, raudonus, auksinius tonus... Stabteli akimirkai, pasilieki tame momente ir net jei pats neaugai Pasiesarty, pajunti tą paprastą smagumą būti gamtoje, mėgautis metų laikų kaita ir upės tėkme.

Tas nemažas būrys susirinkusiųjų šiek tiek pakankino V. Kauną oficialiomis ir mažiau oficialiomis sveikinimo kalbomis, padėkos raštais ir jūra gėlių. Skambėjo linkėjimai nutapyti dar daugiau gimtųjų Lukšių peizažų, tradiciškai linkėta sveikatos visiems sumanymams įgyvendinti, kiti juokavo mieliau sveikinsią jį su parodos atidarymu nei asmeninės sukakties proga, nes tie skaičiai vis mažiau džiugina, bet dar atsirado ir tokių sveikintojų, kurie tą vakarą parodos kaltininkui sėkmės linkėjo ne kūryboje, o... statybose, turėdami omeny projektą dvaro kaimynystėje. Pats V. Kaunas su jam būdinga pantomimos teatro aktoriaus išraiška priėmė sveikinimus ir linksmai pripažino, kad yra sujaudintas jam parodyto dėmesio ir todėl nelabai net atsimena, ką norėjo susirinkusiems pasakyti.  Padėkojęs linksmai vardino, kad penkiose dvaro menėse galima rasti tiek moteriškų figūrų, tiek abstrakcijų ir gana daug „mažiukų Pasiesarčių“.

„Juos aš pradėjau visai neseniai tapyti, nes kaip ir nebuvo madinga. Dar ir seniūnas (Vytautas Andziulevičius – red. past.) paragino nebetapyti abstrakcijų, o tapyti peizažus, tai taip ir išėjo... – vėl pusiau rimtai, pusiau juokais tęsė V. Kaunas. – Pas mane daug kas iš gamtos, ne tik peizažuose, bet ir abstrakcijose, mažai kas išgalvota. Pamatai – ieva žydi, lakštingala čiulba... ir taip gaunasi.“

Taip beklausydamas V. Kauno dar ir dar kartą įsitikini, kad viešas ir dar pusiau oficialus kalbėjimas – ne jam. Geriau savo mintis paleisti per teptuką ir dažų nuvarvėjimus, per tolius ir abstrakcijas ar peizažus arba paėmus gitarą uždainuoti savo kūrybos dainą, net jei iš jaudulio virpa kojos – juk stebi Meno mokyklos muzikos skyriaus asės. Būtent taip V. Kaunas ir reziumavo parodos atidarymo renginį – daina. O po to dar bruzdėjo visos penkios menės ir dvaras buvo gyvas pasidalijimų iš Pasiesarty prabėgusios vaikystės, kalbų apie kitus meno kūrinius, renkantis, kas kiekvienam labiau prie širdies.

O šiltas vėlyvo pavasario vakaras dar viliojo V. Kauno bičiulius ir artimuosius nuo dvaro pasukti Tubelių kaimo link, įsitaisyti jaukioje menininko sodyboje, ilgai šnekučiuotis, dalintis įspūdžiais ir kurti prisiminimus.

Lina Morkūnienė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.