Saulėtas ketvirtadienio rytmetis Kudirkos Naumiestyje žadėjo turiningą dieną. Suplevėsavusi 51-osios Kalbos dienos vėliava priminė gilias ir prasmingas šios šventės ištakas ir kartu siuntė žinutę – mes ir dabar kasdien privalome budėti kalbos sargyboje. „Priaugantiems priguli ateitis, todėl jeigu norite, kad jaunoji karta nepaniekintų šių dienų triūso, turime prigulinčiai ją išauklėti“, – šie Prano Mašioto žodžiai ir palydėjo į konferenciją, skirtą jo gimimo 160-osioms metinėms.

 

Šakių krašto kultūros žmonės nuo 1973 m. kasmet rengia Kalbos dieną. Nuo 2020 m. šio renginio organizavimu atsakingai rūpinasi Šakių viešosios bibliotekos kolektyvas. Ši šventė zanavykams tarsi savos vertės pastiprinimas. Simbolinis Kalbos vėliavos pakėlimas, folklorinio ansamblio „Santaka“ dainos, trumpi pasisveikinimai, pasidalijimai mintimis ir prisiminimais – tokia buvo renginio pradžia miesto centrinėje aikštėje.

Prie Kalbos dienos renginių ne vieną dešimtmetį darbavosi Augenija Kasparevičienė, ji prisiminė, kad renginio idėja užgimė dar tada, kai laisvas žodis, tautiškumas buvo gerokai spaudžiamas ideologinės kaukės: „Todėl taip svarbu prisiminti tuos žmones, kurie pirmieji pradėjo laisvinti mūsų dvasines teritorijas – lėtai, po truputį, palaipsniui... Ir tik taip iki Nepriklausomybės mes atėjome jau su tam tikru išlaisvintų kultūrinių ir dvasinių teritorijų kraičiu. Ši tradicija bene vienintelė Lietuvoje, kuri nebuvo perimta iš protėvių, bet sukurta, prasidėjusi prieš 51-erius metus, ji tebesitęsia iki dabar.“

Lietuvių kalba 1992 m. UNESCO išrinkta pačia gražiausia kalba pasaulyje, o mes, zanavykai, savo ruožtu, žinoma, nepamirštame deramai pasididžiuoti, kad čia yra bendrinės lietuvių kalbos lopšys. Todėl kasmet, rengiant Kalbos dieną, įdomu paieškoti amžinųjų kalbos ženklų. Šiemet antroji renginio dalis – konferencija buvo skirta vaikų literatūros klasiko, publicisto, vertėjo, pedagogo, vadovėlių autoriaus P. Mašioto asmenybei ir veiklai. Renginys buvo visus metus besitęsiančio renginių ciklo, skirto P. Mašioto 160-mečiui, dalis.

Vaikams ir apie vaikus

P. Mašiotas gimė 1863m. gruodžio 19 d. Pūstelninkų kaime vidutinių ūkininkų šeimoje. Kai jis gimė, Pūstelninkų kaimas buvo Šakių apskrities Būblelių valsčiuje, o pagal dabartinį Lietuvos administracinį teritorinį suskirstymą kaimas jau priklauso Vilkaviškio rajonui. P. Mašiotas dar namuose pramoko skaityti ir rašyti, vėliau mokėsi Naumiesčio pradžios mokykloje, po to baigė Marijampolės gimnaziją, po jos – Maskvos universiteto Matematikos fakultetą, dirbo finansų įstaigoje Lomžoje ir Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje. P. Mašiotas buvo išties universali asmenybė su itin plačiu žiūros lauku – nuo vaikų literatūros problemų iki švietimo, spaudos, pedagogikos, lietuvių kalbos, tautosakos, etnografijos, netgi fotografijos klausimų. Per daugiau kaip 50 metų jis paskelbė kelis šimtus straipsnių, yra 150 knygų autorius – parašė aštuonis vadovėlius (matematikos, fizikos, rašybos), 30 knygų – grožinė literatūra vaikams („Pasakėlės“, „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senio pasakos“, „Kiškiai“ ir kt.). P. Mašiotas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įvedė metrinę matų sistemą, ėmė sieti matematikos mokymą su realiu gyvenimu, tekstiniuose uždaviniuose panaudodamas geografijos, istorijos, fizikos ir kt. mokomųjų dalykų žinias, išvertė netoli šimto knygų. Maždaug tiek trumpos informacijos suvedus jo vardą galima rasti bet kur internete. Tačiau konferencijos tikslas buvo kitas – per svečių pranešimus susidaryti išsamesnį vaizdą, koks tai žmogus buvo, kokiais principais vadovavosi dirbdamas, ką kalbėjo per savo kūrybą.

Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, žurnalo „Rubinaitis“ steigėjas ir redaktorius dr. Kęstutis Urba yra prieš dešimtmetį pasirodžiusio leidinio „Prano Mašioto šviesa“ vienas bendraautorių. Į leidinį sugulė P. Mašioto straipsniai, laiškai ir atsiminimai. Sveikindamasis Kudirkos Naumiestyje svečias apgailestavo, jog vis mažiau plačiajai visuomenei įdomūs ir minimi rašytojų, poetų jubiliejai. Todėl džiaugėsi šakiečių iniciatyva Kalbos dieną sieti su P. Mašiotu.

 „Būtent jo kalba yra viena esminių vertybių: taisyklinga, turtinga ir neperžengianti vaiko kalbinės patirties“, – sakė svečias ir pabrėžė, kad P. Mašiotas iš esmės yra vaikams ir apie vaikus, jis iškėlęs vaikų literatūros vėliavą nešė ją iki pat mirties, puikiai suprato, kokia turi būti vaikams skirta literatūra – ogi tokia, kuri būtų skaitoma su pasimėgavimu: prikaustanti dėmesį fabula, mažai aprašymų, jokių moralizavimų ir parašyta pasitelkiant gryną gyvąją kalbą. Perfrazuojant vaikų literatūros klasiką, knygos vaikui yra ta sritis, į kurią jis bėga ieškoti savo pasaulio, todėl labai svarbu, kad jį ten rastų. P. Mašiotas jau anuomet suprato, kas ne ką mažiau aktualu ir šiandien, – labai svarbu, ką mažas žmogus skaito.

Ar P. Mašiotas aktualus dar ir šiandien? Dr. K. Urba dvejoja ir sako, kad šis klausimas gana problemiškas. Ar jis skaitomas šiandien? Galbūt.

„Vaiką prie knygos pritraukia iliustracija, naujai iliustruojat ir perleidžiant jo kūrybą būtų galima jį aktualizuoti. Tačiau jo vardas žinomas mano kartos, mano vaikų kartos žmonių“, – kalbėjo svečias.

Kitos dvi konferencijos viešnios – literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė ir kraštietė prof. dr. Giedrė Čepaitienė – dalinosi įžvalgomis apie P. Mašioto vertimus ir publicistiką, renginį muzikine programa praturtino Andrius Radziukynas (fleita) ir Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas), o gretimoje muziejaus patalpoje Kudirkos Naumiesčio jaunimas turėjo progą dalyvauti specialioje P. Mašioto sukakčiai skirtoje edukacijoje.

Lina Morkūnienė