Nusikaltimai tautai senaties termino neturi

gedulo diena
1941–1953 m. į Sibirą buvo ištremti maždaug 3 tūkst. 600 kraštiečių, apie 320 iš jų gyveno Kudirkos Naumiestyje arba jo apylinkėse. Akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu tremtinių pavardes skaitė Vinco Kudirkos gimnazijos moksleiviai, miesto gyventojai. D. Pavalkio nuotr.


Lietuviškojo birželio naktys, tokios trumpos ir šviesios, alsuojančios vasarišku lengvumu ir ramybe, kartu mena vieną tragiškiausių tautos istorijos epizodų. 1941 m. birželio 14-osios naktis, o tiksliau, ankstyvas rytas žymėjo pradžią ilgiau nei dešimtmetį trukusio proceso, kurio metu okupantai iš dalies tautiečių atėmė teisę jaustis žmonėmis – maždaug 270 tūkst. lietuvių buvo paskelbti „antisovietiniais elementais“ ir gyvuliniais vagonais išvežti į rytus be teisės sugrįžti. Šiandien mes žinome, kaip ši istorija baigėsi, tad birželio 14-ąją simboliškai laikome ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Ji, kaip ir kasmet, trečiadienį buvo paminėta įvairiuose rajono kampeliuose.

„Tremtis – šiame žodyje telpa istorija, tėvynės ilgesys, skausmas, tikėjimas, viltis. Jau išėjusių Anapilin, gyvenančių dabar ir gyvensiančių ateityje, nes to negalima pamiršti, senaties termino nėra“, – po šv. Mišių prie tremtinių kryžiaus susirinkusiems Kudirkos Naumiesčio gyventojams kalbėjo Vinco Kudirkos gimnazijos moksleiviai.

Meninės kompozicijos „Laiškai iš tremties“ metu gimnazistų papasakotus istorinius faktus, bylojančius sunkiai suvokiamus nukentėjusiųjų skaičius, jų kančių priežastimi tapusios sovietinės politikos beprasmybę, papildė tremtinių dainos, paliktų prisiminimų skaitymai. Deja, prisiminimus užrašyti galėjo tik grįžusieji, kita dalis tautiečių amžinojo poilsio atgulė Sibiro platybėse. Pastaruosius, kaip teigė Kudirkos Naumiesčio kultūros centro padalinio vadovė Vida Čeplevičienė, tėvynėn galime sugrąžinti tik mintimis, tad juos susirinkusieji pagerbė tylos minute.

Prie tremtinių kryžiaus, kurį tądien papuošė moksleivių pagaminti vilties paukščiai, buvo skaitomi ir viltimi gyvenusiųjų vardai, kuriuos lydėjo žodžiai „negrįžo“, „likimas nežinomas“, „grįžo“. Nuskambėjus Nijolės Mardosaitės pavardei, minioje pasigirdo džiugus, bet kartu ir skausmo gaidelės žymimas šūksnis – „Čia aš!“.

Nors daugelio tremtinių likimai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs – gyvuliniai vagonai, stingdantis Sibiro šaltis, nepakeliamas darbas ir badas, tačiau kiekvieno jų istorija yra unikali. Dvylikametė Nijolė kartu su dviem seserimis, ūkininkavusiu tėčiu ir seneliais į Irkutsko sritį buvo išvežta 1949 m. kovą.

„Atėjo, o mes nei duonos neturėjome, nieko, nes gyvenome labai sunkiai – žemę vis atėminėjo, spaudė prievolės. Mane pasiuntė pas kaimynus, ten davė pusę kepaliuko duonos. Mama tuo metu buvo į tėviškę išvykusi, tai jos nepaėmė, bet vėliau ji pati savo noru pas mus atvažiavo“, – pasakojo tremtinė.

Vietiniai atvykėlius pasitiko ne itin svetingai. Pasak Nijolės, rusai lietuvius laikė banditais, įsitvirtinti padėjo tik 1918 m. čia ištremti ukrainiečiai. Gyvenimas buvo sunkus – nuo pat pirmų dienų teko plušėti kolūkyje, žiemomis spausdavo 59 laipsnių šaltis. Vis tik mergaitė tremtyje išėjo mokslus, o ir gražesnių momentų, anot jos, būta – laisvu nuo darbo metu skambėdavo lietuviškos dainos.

Mirus Stalinui, politinė atmosfera šiltėjo, tačiau repatriacijos procesai užsitęsė. Į Lietuvą Nijolė sugrįžo 1958 m., tiesa, nesulaukusi oficialaus leidimo.

„Mudvi su drauge pabėgom, Onines jau sutikome Naumiestyje. Kai mūsų pasigedo, tėvams grasino, kad jų į Lietuvą neišleis, kol negrįšim atgal, bet jie vis tiek spalį parvažiavo“, – prisiminė moteris, pridurdama, jog sugrįžusi tėviškės vietoje rado tik sirpstančias vyšnias.

Gyvi liudijimai suskambo ir Šakiuose – prie tremtinių ir politinių kalinių memorialo, kur dienos metu Gedulo ir vilties dieną minėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai, vakare susikaupimo pusvalandžiui susirinko politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės nariai.

„Mums, tremtiniams, buvo pasakyta, kad esame ištremti amžiams, kad negalvotume apie grįžimą. Kai pamatydavo rusai, kad suėję žmonės lietuviškai kalbasi, o jie negali suprasti, sakydavo – „ai, jau jūs turbūt ruošiatės namo važiuoti, bet, žinokite, kad jūs padvėsite čia“. Bet mes turėjome viltį, niekada netikėjome, jog amžinai ten būsime“, – susirinkusiems sakė tremtinys Pranas Endriukaitis, apgailestaudamas, jog tie, kurie iš tėvynės buvo išgabenti 1941m., tie, kurie kūrė pirmąją Lietuvos respubliką, nesulaukė šiandienos – laiko, kuomet, anot P. Endriukaičio, Lietuva išgyvena pačius gražiausius ir geriausius laikus.

Šių mietų birželio 14-osios nesulaukė vienas išties ypatingas žmogus – kaip pažymėjo žodį taręs Šakių rajono meras Raimondas Januševičius, simboliška, kad būtent šią dieną buvo atsisveikinta su Albinu Vaičiūnu, kuris, mero teigimu, buvo vienas iš 3 tūkst. 600 Sibire atsidūrusių mūsų rajono šviesulių.

Kad ir kokie bauginantys būtų skaičiai, tačiau, kaip akcentavo kunigas Virginijus Kelertas, tai buvo tik pradžia – kalbėdami apie Lietuvos, ar konkrečiai apie mūsų krašto piliečių tragediją, mintyje privalome turėti ir žydus, ir prievarta iškeldintus liuteronus, o tragedijos priežasčių turėtume dairytis ne tik okupantų, bet ir savųjų širdyse.

„Švento Rašto žodžiai kalba – taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė. Šiame trejete didžiausia yra meilė. <...> Kaip ta tremtis prasidėjo? Taip, tai buvo svetimųjų nurodymas, jų organizavimas, bet ar neatsirado ir kaimynų, kurių širdyse nebuvo meilės, ar ne jie padėjo parašą, kad šalia gyvenantys būtų išvežti? Lygiai taip pat atsitiko ir su žydų bendruomene – kai kurių piliečių širdyse pritrūko meilės. Lygiai taip pat buvo tremiama liuteronų bendruomenė, kai pritrūko vieno dalyko – meilės. Priimti savo kaimyną, priimti kitaip tikintį, kitaip mąstantį, kitos tautybės lygiai kaip savo brolį, seserį. Kai norėjosi vieniems ar kitiems tapti vieninteliais teisiais, kai nebuvo meilės širdyje, tada į gyvenimą pasibeldė gedulas“, – svarstė V. Kelertas.

Tad vakarėjančiuose Šakiuose, kaip ir dieną Kudirkos Naumiestyje, nuskambėjo mintis, jog Lietuvos žmones ištikusi tragedija – nepavaldi laikui, o jos užmarštis – prabanga, kurios negalime sau leisti.  

„Baisieji nusikaltimai, kurie buvo padaryti mūsų tautai, smogiant į išgyvenimą, į protus, į širdis, senaties termino neturi. Tai priminimas, kaip reikia branginti tai, kas buvo išgyventa žmonių, ir priimti kaip pamoką, kurios būdami sveiki, gyvi, visa ko pilni iki galo neišmoksime, bet stengtis turime“, – susikaupimo pusvalandžiui artėjant pabaigos link mintimis dalijosi tarybos narė Rima Rauktienė.

Agnė Kereišiūtė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate šios kadencijos Vyriausybę?

klausimelis 06 18Alvydas iš Šakių:

Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Manau, kad tiesiog reikia leisti dirbti. Kalbant apie Navickienę, keista situacija, ką veikė tarnybos anksčiau, bet, tiesą pasakius, truputį gaila. Galėjo pabaigti kadenciją, kas čia beliko. Negerai, kad vis dar neturim švietimo ministro, kad žemės ūkio ministras pakeistas nebuvo. Bet yra ir gerų dalykų – labai aktyvus krašto apsaugos ministras. Ir pati ministrė pirmininkė – nematau žmogaus, kuris ją galėtų pakeisti. 

klausimelis 06 18 2

Ričardas iš Bliuviškių:

Nu va čia tai politika! Nepasitikiu nė trupučio. Dvi atsistatydino, kodėl vis dar Šimonytė ten? Ji tiek visko prižadėjusi, nieko neišpildo, o ir šiaip, mano manymu, situacija prasta, skandalai labai negražiai atrodo. Anksčiau dar truputį normalesnės buvo Vyriausybės, bet kai konservatoriai... Nelabai net ir seku, ką jie ten daro, per radiją nebent nugirstu, kaip, pavyzdžiui, apie Navickienės atsistatydinimą. Blogai.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.