Penktadienį kaimyninis Jurbarkas griaudėjo nuo iškilmingų maršų ir vieningu ritmu mušančių žingsnių – čia, Jurbarko dvaro parke, Lietuvos Respublikai priesaiką davė daugiau kaip keturi šimtai Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių, tarp jų – 17 jaunuolių iš Šakių rajono.

 

Gegužės 29-ąją tarnybon susirinkusių šauktinių priesaikos ceremonija, kaip įprasta, prasidėjo Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje aukotomis šv. Mišiomis, o šioms pasibaigus rimtį keitė Karinių pajėgų orkestro užduotas prakilus tonas – jo ritmu kariai išžygiavo į Jurbarko dvaro parką.

Prieš rikiuotę sustojus garbiems svečiams – Jurbarko rajono savivaldybės merui Skirmantui Mockevičiui, Seimo nariui Ričardui Juškai, vienam iš bataliono įkūrėjų, atsargos viršilai Algimantui Batviniui, Ordinariato kapelionui Edvardui Baniuliui bei šauktinių tėvelių atstovui Kęstučiui Sutkui – prie mikrofono žengė laikinasis jaunesnysis eilinis Arminas Melnikovas, kuriam teko atsakomybė skaityti priesaikos tekstą, choru atkartotą bendražygių, o vėliau – prisiekiančių karių vardu pabučiuoti bataliono kovinę vėliavą.

„Aš, (vardas, pavardė), be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti visas man patikėtas paslaptis; pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys. Tepadeda man Dievas“, – šie, iš karių lūpų nuskambėję žodžiai, kaip pabrėžė jiems palaiminimą suteikęs kapelionas E. Baniulis, reiškia labai daug. Anot jo, žodžio svarba išryškinama ir Šventajame Rašte, nes žodis – visa ko pagrindas, žodis – tai gyvenimas.

„Žodžiai reiškia gyvenimą, jie reiškia tai, koks tavo gyvenimas yra – ar tu mėtaisi savo gyvenimu, ar tu jį saugai, puoselėji. Tad melskimės, kad jūsų ištarti žodžiai būtų prasmingi, garbingi visomis jūsų gyvenimo dienomis, kad Dievas jus saugotų nuo blogų dalykų, atvertų jūsų širdis meilei tėvynei ir šalia esančiam žmogui“, – kariams sakė kapelionas.

Kokia toji priesaikos prasmė, svarstė ir bataliono štabo viršininkas, vado funkcijas laikinai vykdantis majoras Darius Mineika. Jis akcentavo, jog priesaika skirta ne vadams, bet valstybei, o pastaroji – tai patys kariai, jų artimieji, jų kaimas ar miestas.

„Su valstybe ateina tos vertybės – laisvė ir nepriklausomybė. Taigi mūsų dalia, jeigu prireiktų, kovoti už šitas vertybes ir už mūsų artimiausius, brangiausius žmones. Mūsų vadų vizija – jus lydėti ir vesti šiuos devynis mėnesius teisinga kryptimi, kad galiausiai jūs išėję iš tarnybos vietos taptumėte garbingi, stiprūs ir užtikrintai atliktumėte savo priesaikos žodžius“, – kalbėjo mjr. D. Mineika ir kartu kreipėsi į susirinkusius karių artimuosius. Anot majoro, tėvai yra kariuomenės užnugario dalis, žmonės, be kurių palaikymo, paramos, paguodos jaunuoliams tarnyba dar pasunkėtų.

Pasibaigus sveikinimo kalboms Jurbarko žemę ir vėl sudrebino orkestro maršai, palydėję karius į devynių mėnesių trukmės iššūkį, kurio tikslas, kaip pastebėjo maj. D. Mineika, yra įveikti pagrindinį priešą – save.