Į pirmąjį posėdį rinkosi naujai išrinkta rajono savivaldybės Kultūros ir meno taryba. Jos darbotvarkėje – pirmininko ir jo pavaduotojo rinkimai bei perspektyvų ir minčių pasidėliojimas ateičiai.

Posėdyje dalyvavęs rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius iš karto informavo Kultūros ir meno tarybą, kad nebus jos nariu, kaip buvo ankstesnės kadencijos savivaldybės vadovas.

„Nuo šito aš visiškai atsiriboju. Jūs esate patariamasis balsas. Jei kviesite mane – būsiu dėkingas, jei ne – jūsų sprendimus mes aptarsime ir svarstysime. Matymas iš šalies yra visada labai reikalingas, nes kai patys savo sultyse verdame, daug dalykų nepastebime“, – pabrėžė R. Januševičius, pirmiausiai norėdamas išgirsti, kaip bus formuojama šios tarybos funkcija, kur einama su kultūra, ko siekiama, kas reprezentuojama.

Jo manymu, yra problema su kultūros centrų struktūra, kuri šiandien dar nėra vienas darinys, mat kiekvienas gyvena atskirai su savo matymu, o vizija buvo tokia, kad atsirastų vienas juridinis vienetas, kuris apjuostų visą rajono kultūrinį lauką, tačiau nuošaly paliekamos atskiros bendruomenės, pavyzdžiui, Gotlybiškiai ar Baltrušiai, o ten taip pat gyvena mūsų žmonės. Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorės Lilijos Liutvinienės teigimu, ji iš savo patirties gali pasakyti, kad, sukūrus naują jungtinį darinį, adaptacinis laikotarpis gali tęstis ne vienerius metus.

„Jeigu šiandien mane saikdintumėte, kaip įvyko šita reforma, tai vienareikšmiškai nepasakyčiau, nes ir man ne visur buvo aišku, kaip veiks, ne visur man patiko, kaip galvojom“, – atviravo praėjusios kadencijos Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė.

Visgi sprendimas, anot jos, kad kiekviename rajono kampelyje turime stiprinti tai, kas yra ryškiausia, ar tai būtų šventė, ar tradicija, ar atmintina vieta, buvo teisingas, nes visas rajonas neturėtų turėti vienodų švenčių, nes mūsų vienybė yra skirtumuose.

Ji pritarė sprendimui į tarybą pakviesti daug kompetentingų įvairių sričių specialistų, tarp jų ir žemdirbių atstovų, dėl kurių buvę kilę diskusijų – visgi žemdirbiškas rajonas, žemdirbiai pagrindiniai visų švenčių rėmėjai. Kad nuomonių įvairovė labai svarbi, R. Rauktienei pritarė ir kraštotyrininkas Raimondas Daniliauskas, pabrėždamas, kad kultūra yra ne tik šokis, daina, žodis, bet ir verslas, ir žemdirbystė. Jis priminė, kad ūkininkai į rajoną atnešė daug naujovių.

Pavyzdžiui, Zyplių dvare buvo mokomoji bazė su didžiuliais obuolių, slyvų, kriaušių sodais. Tuo laiku čia visi pirko sodinukus ir augino obuolius. Tad Zanavykija, R. Daniliausko teigimu, susijusi ne tik su žąsimi, bet ir su obuoliu, mat senose nuotraukose matome pilnus vežimus ne bulvių, ne runkelių, o obuolių. Todėl jis siūlė organizuoti šventę rudenį, kai sunoksta derlius, parodyti, kiek yra lietuviškų veislių obuolių.

Meras pritarė idėjai ir siūlė „sugrąžinti Derliaus šventes atgal į rajoną kaip duoklę žemdirbiams“, kurių nemažas indėlis ne tik į biudžetą, bet ir į kultūrinį rajono gyvenimą. Be to, R. Rauktienės teigimu, tas obuoliukas labai susišaukia su Žemosios Panemunės 600 obelų sodu ir pačių gaminamu obuolių sidru.

Prakalbus apie Kultūros ir meno tarybos pirmininko rinkimus, susirinkusieji vienbalsiai pasiūlė R. Rauktienę, o R. Daniliauskas iškėlė dar ir L. Liutvinienės kandidatūrą, tačiau ši atsisakė, teigdama, kad „nieko geriau už Rimutę nerastume“, nes „ji visada kultūros pulse“ ir „yra mūsų rajone numeris vienas“.

Kadangi R. Rauktienė teigė nenusimetanti šios atsakomybės, nes „iš kultūros (kaip reiškinio) ji niekada neišėjo ir išeiti nenori“, ir nors, kaip pati sakė, „kalnų nenuversim nė vienam vadovaujant“, tačiau pasikoregavus nuostatus, kuriuose „tikrai per daug filosofinių dalykų prirašyta“, pasirašo pirmininkauti dar vieną kadenciją. Tad vienbalsiai ir buvo išrinkta. Savo pavaduotoja ji pasiūlė A. Butkauskaitę-Sederevičienę, kuri, kaip pati sakė, „ankstesnę kadenciją prabuvo tik stebėtoja“, todėl šią pasiprašė daugiau veiklos.

Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas prašė pagalbos sudarant lankytinų vietų sąrašą, kuris kažkada buvo pradėtas daryti, bet taip ir nepabaigtas. Mat jį paskaičius galima rasti ne tik WC, bet ir visas kapines, tad abejojo, ar tokie objektai tikrai būtini, norėtųsi sudėti akcentus. Tam pritardamas D. Jakavičius tarybos nariams pateikė keletą idėjų, kurios netrukus turėtų virsti kūnu.

Pasak jo, atsiradus Šakiuose mergaitei (Kęstučio Dovydaičio skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“ – red. past.), norėjosi ir berniuko. Tai buvo viena iš jo idėjų, kuriai K. Dovydaitis padarė keletą vizijų. Galiausiai iš jų buvo atrinkta viena – berniuko su lagaminu rankose, kurią patvirtino ir išeivio iš Šakių Olenskio sūnus Danielius, viešėjęs Šakiuose su žmona. Tai būtų dar vienas atminties ženklas žydų tautai. Mat stela, įamžinanti kažkada Šakiuose veikusią sinagogą, kurią savivaldybei dovanoja Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, jau atkeliavo į Šakius ir netrukus bus pastatyta, tik tam reikia išlieti nediduką pamatą.

D. Jakavičius sakė, kad berniuko skulptūra galėtų kainuoti 25–30 tūkst. eurų, 70 proc. skulptūros sumos galėtų apmokėti D. Olenskis, pasiprašęs būti mecenatu. Planuojama, kad ji galėtų atsirasti dešinėje skvero pusėje einant link pliumpo. Be to, skvere planuojamas ir atminties ženklas lietuviams – Pasaulio tautų teisuoliams, kilusiems iš Šakių. Tai būtų padėka rajono gyventojams, gelbėjusiems žydus. Vicemero manymu, jei atsirastų pėdutės su QR kodu ir toje skvero vietoje, kur stovėjo senoji katalikų bažnyčia, susidėliotų visas išsamus vaizdas, kurį norėtų čia matyti.

Be to, vicemeras susirinkusiems pristatė pirmojo Šakių valdytojo Juozo Urbono knygą „Paštas Zanavykijoje iki 2022 metų“ – vienetinį leidinį, kuris buvo eksponuojamas filatelijos parodoje. J. Urbonas norėtų šios unikalios knygos leidybos teises perleisti rajono savivaldybei, kad būtų galima naudoti kaip reprezentacinę knygą, kurią dar būtų galima išversti ir į užsienio kalbas. Tad siūlė apie tai pasvarstyti.