Šakiuose viešėjo žymi lietuvių teatro, kino ir televizijos aktorė bei rašytoja Nijolė Narmontaitė, kurią plojimais pasitiko sausakimša viešosios bibliotekos salė. Šį susitikimą dovanojo Elektronikos platintojų asociacija, kurios aštuntus metus organizuojamame konkurse „Atsakingas skaitytojas“ Šakių bibliotekininkai pirmą vietą laimi jau šeštąjį kartą.

Praėjusiais metais Šakių viešoji biblioteka surinko beveik 10 tonų elektronikos atliekų ir už pirmą vietą gavo prizą – susitikimą su aktoriumi ir rašytoju Juozu Gaižausku. Šiemet Šakių bibliotekininkai surinko 16 tonų – pusę visų šalies bibliotekų surinktų atliekų ir gavo ne mažiau vertingą prizą – susitikimą su charizmatiškąja N. Narmontaite, pasak kurios, „po perkūnais, kam dirbti, jei negali išsidžiaugti“.

Sveikindama bibliotekininkes su laimėjimu, aktorė atviravo, jog jai su vyru atliekų rinkimas tapo, galima sakyti, gyvenimo būdu. Mat išėję grybauti iš miško parsineša daugiau šiukšlių maišų nei grybų, o atvažiavę į pajūrį pirmiausiai susirenka šiukšles, atiduodami tai vietai duoklę. Gal todėl ne kartą yra girdėjusi žmones sakant, kad „Narmontaitė tiek nusigyveno, jog butelius renka...“ ir paantrino aktoriui Juozui Gaižauskui, kad „visai smagu pirmą kartą už šiukšles prizu būti“.

Prakalbusi apie istorijas, kurias sudėjo į savo knygas, N. Narmontaitė papasakojo, kaip jai kilo mintis pradėti rašyti. Kai dirbo Kauno dramos teatre, labai susidraugavo su kasininke Danute. Koks spektaklis bebūtų, nors ir pats prasčiausias, kasininkė surasdavo priežastį, dėl kurios jį reikia pažiūrėti. Aktorė prisiminė, kaip sėdėdama pas ją ant žemės, kad nematytų žiūrovai, klausydavosi, ko jie klausia.

„Pirmiausiai klausdavo, ar geras spektaklis, o kasininkė visada surasdavo, ką atsakyti. Pavyzdžiui, „pjesė nelabai kokia, bet užtat kaip aktoriai vaidina!“ O kada jau ir aktoriai blogi, tai sako: „O jau drabužiai kokie, būtinai reikia pažiūrėti!“

„Fantastiškas žmogus! Toks teatro žmogus, kad giliau nebūna, – atviravo rašytoja. – Ir pirmoji frazė, kuri man užkliuvo ir privertė pagalvoti, kad reikia tai būtinai fiksuoti, buvo tada, kai atėjęs žiūrovas jos paklausė: „Ar Narmontaitė šiandien vaidins gyva?“

Būtent tada ji pradėjo domėtis, kas vyksta prie kasų kituose teatruose. Štai Kauno muzikiniame teatre vyko spektaklis „Čigonų baronas“. Atėjusi prie kasos „aštroko charakterio ponia priekyje su metaliniais dantukais“ klausė: „Ar šiandien spektaklyje Radžis dainuos?“ Arba kita situacija: „Sakykit, prašau, ar Kipras Petrauskas dar dainuoja?“

Viešnia papasakojo ir daugiau kurioziškų situacijų: „Paskambina žmogus į Jaunimo teatro kasą ir klausia: „Sakykit, koks vakare spektaklis?“ Kasininkė sako: „Čia gyvena žmonės“. Tas sušunka „O Jėzau Marija, atsiprašau“ ir padeda ragelį, pagalvojęs, kad paskambino į butą. Kitas pokalbis Telšių dramos teatre. Lankytojas klausia: „Koks vakare spektaklis?“, o kasininkė sako: „Bus sunku.“ „Nu nesvarbu, o koks spektaklis?“ Aš jums sakau: „Bus sunku.“ Netekęs kantrybės žiūrovas šaukia: „Baikit gąsdinti, mes po spektaklio patys nuspręsim.“

Tokių istorijų atsitinka ne tik prie kasos. Ne mažiau įdomių istorijų atsitinka aktoriams. Jos visos sudėtos į šešias N. Narmontaitės knygas. Aktorė prasitarė, kad jau parašyta ir redakcijai perduota nauja jos knyga. Planuojama, kad ji dienos šviesą išvys šį rudenį, spalio mėnesį. Į ją bus sudėtos nepaprastų žmonių nepaprastos istorijos – pokalbiai su Andriumi Kulikausku, Nerijumi Juška, Vaiva Mainelyte, Vytautu Kaniušoniu, Vidu Petkevičiumi, Kristina Andrejauskaite, Sigitu Račkiu.

Į susitikimą su šakiečiais aktorė atsivežė tris savo paskutines knygas – į kiekvieną ji paruošusi po štampą. Į ketvirtą knygą „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai. Ko nematė žiūrovai“ ji įspaudžia užrašą „Bilietas į nuotaiką“ ir, kadangi per karantiną negalėjo visų apkabinti ir pabučiuoti, – savo lūpų antspaudą. Į penktą knygą „Žvaigždžių alėja. Ko nematė TV žiūrovai“ aktorė sudėjusi kalbintų žmonių rankų antspaudus, todėl prie jų prideda dar ir savo nykščio. O į šeštą knygą „Aktoriai ir(gi) skanėdos. Ko neragavo žiūrovai“ yra paruošusi vyšnias su užrašu „Skanaus“. Tad kiekviena knyga tampa labai unikali ne tik dėl N. Narmontaitės autografo, bet ir dėl originalių štampų.  

Laikas su viešnia neprailgo – ji ir grojo, ir dainavo, papasakojo daug įdomių ir juokingų istorijų, net anekdotinių situacijų, kuriose ir pačiai teko dalyvauti ar kurios gerai žinomos iš anksčiau.

O štai istorija, kai Nijolė su vyru dviem mėnesiams leidosi pasiplaukioti jachta po Giotės kanalus, sukrėtė, ne vienam klausytojui per nugarą šiurpuliukai nubėgo. Mat juos visai netoli Švedijos krantų užklupo tokia baisi audra, kurios žaibai priminė pačius didžiausius pasaulyje Australijos naujametinius fejerverkus. Viešnia tvirtino, kad žaibai buvo, kokių gyvenime nepamatysi – įžiūrėti milžiniškų laivų, blaškomų po jūrą kaip šapelių, raudonų ir žalių lempučių buvo tiesiog neįmanoma. Viskas mirguliavo ir priminė siaubo filmą.

„Ten yra ypatingas uostas, kur visas įplaukimas tarp akmenų. Mažiausias nukrypimas ir eisi į dugną. Todėl mano vyras nutarė, kad eisim į atvirą jūrą. Septynias valandas mus pramėtė. Gyvenime tiek nebuvau įsibauginusi. Aš negalėjau kelių į vieną vietą suglausti iš įtampos. Vanduo per laivą pilasi. Tamsu. Ir dar tie žaibai. O jachta geležinė. Kas bus, jeigu trenks, – prisiminė N. Narmontaitė. –  O vyras ramus ramus... Aš dabar, po kartu praleistų 22-ejų metų žinau, kad kuo jis ramesnis, tuo yra baisiau.“

Ji pasakojo, kad įplaukiant į uostą teko stovėti laivo priekyje ir rodyti su ranka, kur plaukti, nes „visi GPS-ai buvo išėję iš rikiuotės“ dėl audros. Laivai sustatyti keturiais bortais, jie siūbuoja, laužosi, nes daugiausiai yra plastmasiniai, o mūsų jachta metalinė ir nėra kur statyt, todėl reikėjo nepasiekus žemės išmesti inkarą.

„Aš žiūrėjau į žemę ir galvojau, kaip dabar ją bučiuočiau, kaip mačiau filmuose, bet man toks jausmas, kad aš lyg būčiau negyva. Man toks jausmas, kad aš ne šitoje žemėje. Toks nuovargis. Toks įsibauginimas“, – savo jausmais dalijosi rašytoja, kurią į realybę sugrąžino lietuviškas pokalbis, kurio tuo metu būdama Švedijoje išgirsti nesitikėjo.

Išlipusi į denį, ji pamatė motorinėje valtyje sėdinčius vyrus. Kaip paaiškėjo, ten buvo tėvas ir sūnus. Sūnus suriko: „Tėvai, nekviesta meilė atplaukė!“ Tuo metu aktorė kaip tik buvo nusifilmavusi seriale „Nekviesta meilė“. Kaip pati sako, tai buvo geriausias komplimentas ir suvokimas, kad dar yra gyva, nes kažkas žiūri serialą ir ją atpažįsta. N. Narmontaitė prisiminė, kad po šio įvykio du mėnesius ji sapnavo košmarus, visus mirusius matė spalvotus, kalbėjosi su Anapilin išėjusiais kolegomis ir suprato, kad yra gyvenimas ir Ten. Ir kas jai buvo keisčiausia, visus gyvuosius sapnuose matė juodai baltus ir skaitė jų mintis.

Viso susitikimo metu aktorė palaikė ypač šiltą ryšį su žmonėmis, betarpiškai bendravo ir pasiūlė ne tik apsikabinti, bet ir visiems nusifotografuoti atminimui.