424-eri metai – daug ar mažai? Tūkstantmečius aprėpiančioje plačiojoje istorijoje šis skaičius tarsi viena diena, bet mums jis žymi keturis šimtmečius vyksmo ir kaitos, atvedusios į tašką, kuriame esame dabar. Nors šioji kaita niekuomet nesustoja, tyliai bylodama, kad net ir gryniausi šakiečiai – tik laikini miesto pakeleiviai, tačiau kiekvieną vasarą akimirkai stabtelime, pasidžiaugiame savųjų bendrakeleivių apsuptimi ir ištariame miesto gimtadienio simboliu tapusią frazę „Aš myliu Šakius“.

Šventinės nuotaikos šeštadienį skleidėsi nuo pat ryto – jaukus mugės šurmulys, baidarėmis marguliuojantis ežeras ir atrakcionuose pramogaujančių vaikų krykštavimas per metus kiek prisnūdusį miestą budino pagrindinei vakaro programai, kuri, kaip ir dera, prasidėjo nuo sveikinimų. Į J. Lingio parką susirinkusius šakiečius kreipėsi Seimo narė Irena Haase, priminusi, jog dalykų, kuriais galime didžiuotis, turime sočiai, belieka juos puoselėti ir išlaikyti.

Nuo išpuoštos estrados taip pat skambėjo programos vedėjo Mindaugo Raukčio perskaitytas Kauno rajono mero Valerijaus Makūno sveikinimas, į miestelėnus kiek vėliau kreipėsi iš Naisių atskubėjęs Seimo narys Giedrius Surplys ir meras Raimondas Januševičius, akcentavęs, jog Šakiai – tai visų pirma gyventojai.

„Miestas tai jūs – ne pastatai, ne skverai, ne gatvės. Jo alsavimas – čia gyvenantys, atvykstantys žmonės. Šventės renginiai mums padeda prisiminti istorinius, kultūrinius momentus, pabendrauti su iškiliais mūsų krašto žmonėmis, meno kūrėjais, pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasidalinti ateities idėjomis. Gražus miestas prasideda nuo gražių darbų, tad ir toliau kurkime savo miestą, kartu būkime bendruomeniški“, – džiugiai kalbėjo meras.


O nuveiktieji darbai, bent jau kultūros baruose, atsiskleidė visai netrukus – Šakių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai šventės dalyvius džiugino ilgiau nei dvi valandas trukusia programa. Antai ant parketo ne vieną kartą sukosi jaunimo tautinių šokių grupė „Pynė“ (vad. Vitalija Venienė), liaudiškų šokių grupė „Vijūras“ (vad. Justė Lukauskienė) bei „Girėnai“ (vad. V. Venienė). Pakilų toną miesto šventei uždavė pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. Ugnius Arcabas), dainomis džiugino kultūros šaknis saugojantis, tradicijas puoselėjantis folkloro ansamblis „Šakija“ (vad. Virginija Snudaitienė), moterų vokaliniai ansambliai „Gaudenė“ (vad. Ramunė Valaitienė) ir „Gija“ (vad. Asta Grigaitienė), vyrų vokalinis ansamblis „Akordas“ (vad. A. Grigaitienė) bei mažiausieji „Šmiki šmaki“ (vad. Jevgenijus Rutkauskas). Pastarieji ant scenos lipo aukštai iškeltomis galvomis, mat dalis jaunųjų dainininkų neseniai ne tuščiomis grįžo iš Ispanijoje vykusio konkurso. Itin ryškiai tą vakarą žibėjo ir cirko meno atstovai – ne kartą žiūrovus aiktelėti privertę Šakių cirko mokyklos „Šypsena“ artistai (vad. Itana Januševičienė) šeštadienį pristatė daug žadančias spektaklio „Žemė mano“, apipinto tautinio šokio, mitologijos ir papročių motyvais, ištraukas.

Gera nuotaika ir pasididžiavimu persmelktą publiką vietiniai kolektyvai perleido visoje Lietuvoje garsiems kolegoms. Vakaro programą tęsė sparčiai populiarėjanti šakiečių grupė „Mėlyna“, „Žemaitukai“, dažno širdyje nostalgiją pažadinusi grupė „Mango“ ir charizmatiškieji „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.  


Tiesa, šiemet šventė buvo dviguba, mat gimtadienį, kad ir gerokai kuklesnį – 65-ąjį, mini miestą puošiantis ežeras. Nors ne viena miestelėnų karta be tyvuliuojančio tvenkinio savųjų Šakių nebeįsivaizduoja, tačiau susidaryti įspūdį leido anuos laikus menantys Jono Boso ir Virginijaus Rekešiaus išsaugoti kadrai, šiuo metu eksponuojami ežero pakrantėje. Žvilgtelėję į istoriją miesto gyventojai ir svečiai ketvirtadienio, penktadienio ir šeštadienio vakarais mėgavosi dar viena atrakcija – ežere laikinai įkurdinto muzikinio fontano pasirodymu, kuris ir tapo finaliniu miesto šventės štrichu.


Tad Šakių padangė tądien regėjo išties daug – savo kraštiečiams pasirodymus dovanojusių vietinių talentų gausą ir dosnumą, dėkingumu, palaikymu spinduliuojančią publiką, su besileidžiančia saule vis stiprėjančias šėliones, visomis spalvomis nušvitusį ežerą. Na, o pačioje šventės pabaigoje, fejerverkais besigėrinčias akis, atspindėjusias buvimo su savais ir tarp savų atneštą džiaugsmą.