Kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį Kidulių istorinių šokių ir teatro studija „Il ballo della luna“ gyventojus ir, miestelio svečius kviečia užsukti dvaran ir mėgaujantis Kidulių jaunimo ekologinio klubo „Šerenta“ suruošta „Saulė davė“ arbata, leistis į turiningus pokalbius, priartinančius prie XIX amžiaus – Kidulių dvaro klestėjimo epochos. Vis tik liepos mėnesio „Arbatvakario“ chronologija kiek išsiplėtė – čia kalbos vystėsi knygos „Signatarų genealogijos. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“ užduotu tonu.

 

„Sakysite, kad tai jau kito šimtmečio istorija? Bet ar žvelgdami ir afišuodami žymiąją dvidešimties signatarų nuotrauką susimąstome apie kiekvieną iš jų? Atvirai prisipažinsiu, esu viena iš tų, kurie nesugebėtų išvardinti visų signatarų pavardžių, nežinau jų istorijos, giminės, kokioje aplinkoje jie augo, kas formavo juos kaip asmenybes, kas įkvėpė kurti, atkurti Lietuvos valstybę, dalyvauti politiniame gyvenime. <...> Ar suprantame, kokioje Lietuvoje gimė ir augo Lietuvos valstybės atkūrimo signatarai?“ – kalbėjo „Il ballo della luna“ meno vadovė Irma Svetlauskienė, pristatydama vakaro svečius – monografijos leidybą inicijavusios Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos vadovę Kristiną Giedraitienę bei visuomenininką Artūrą Giedraitį.

Prieš publiką stojusi „Signatarų genealogijas“ rankose laikanti K. Giedraitienė juokavo, jog kalbėdama apie knygą privalo ją jausti, bet net ir fizinis knygos svoris neatspindi įdėto darbo. Ketverius metus trukęs medžiagos rinkimo ir ruošimo procesas, įtraukęs 14 kviestinių autorių, davė savus rezultatus – šiemet dienos šviesą išvydo unikalus, analogų neturintis leidinys.

„Apie kiekvieną signatarą net po keletą knygų išleista, jos nuolat rašomos, pildomos. Vis tik, kas liečia kilmę, geriausiu atveju vienoje ar kitoje informacijos atrastume apie signatarų tėvus, senelius, bet tikrai nerastume dokumentų iš XVII–XVIII amžių. Šios knygos tikslas ir buvo, kad viename leidinyje galėtume paskaityti, susipažinti su visų signatarų kilme“, – tikino viešnia.

O kelias šio tikslo link, anot Kristinos, nebuvo rožėmis klotas. Vasario 16-osios akto signatarai užaugo skirtinguose Lietuvos kampeliuose, tad ir informacija apie jų šaknis pažirusi po visą tėvynę – vienur išlikę mažiau, kitur daugiau, o kai kurie duomenys mūsų dienas pasiekė tik stebuklo dėka.

„Pavyzdžiui, Bartninkų bažnyčia buvo susprogdinta 1944 m. – iš jos liko tik griuvėsiai, nebuvo išsaugotos bažnytinės knygos. Jeigu pats daktaras Jonas Basanavičius XIX a. pabaigoje nebūtų išrašęs iš tų bažnytinių knygų įvairių įvykių, padaręs metrikinių nuorašų asmenų, kurie turėjo Basanavičius, Basanovič ir panašių formų pavardes, tai mes ir nežinotume, giminės medžio nebūčiau galėjusi sudaryti. Jei savu laiku pats daktaras Basanavičius nebūtų išrašęs šios medžiagos ant nedidelio formato pageltusių lapelių, kurie, beje, įdėti knygon, tai... Išlikimo prasme jis atliko stulbinamą darbą“, – pasakojo ji, pridurdama, jog sunkumų pasitaikė ne tik kapstantis po signatarų praeitį, bet ir po jų ateitį, mat dalis signatarų palikuonių griežtai atsisakė būti minimi, o kiti, priešingai, degė noru, tad teko griebtis kompromisų meno.

Tiesa, leidybos virtuvė K. Giedraitienei nebuvo svetima – Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo Kauno apskrities bajorų draugijai vadovaujanti moteris rūpinasi tęstinio leidinio „Lietuvos bajorų Metraštis. Laikas ir likimai“ rengimu, be to, 2016 m. pasirodė Kristinos parengta knyga „Iš praeities versmės“, kurioje nugulė autorės giminės (Geležiūnų) ir susijusių šeimų istorija, fotografijos.

„Tai buvo bandymas surinkti medžiagą, kuri liečia mano giminę, bet pradėjus domėtis šaknimis, sisteminti, procesas išplito į įvairias šalis, į įvairius likimus, į įvairus amžius ir gimines. Visuose susitikimuose skatinu, raginu ir labai džiaugiuosi sužinojusi, kad būtent šeimų, giminių archyvai yra saugojami ir vertinami. Niekas neabejoja valstybinių archyvų, kaupiančių, sisteminančių ir išsaugančių medžiagą ateities kartoms svarba, tačiau ne mažiau svarbi, o gal net ir svarbesnė yra kiekvienos giminės istorija“, – mintimis dalijosi autorė, paatviravusi, jog nors yra medikė, tačiau jau du dešimtmečius trunkantį aktyvų įsitraukimą į visuomeninę veiklą nulėmė genai – K. Giedraitienės giminėje būta knygnešių, karių savanorių, partizanų ryšininkų.

Tad atsakydama į renginio pradžioje I. Svetlauskienės užduotą klausimą, kas toji signatarų Lietuva, viešnia jį kiek transformavo ir tikino, jog jos Lietuvą apibrėžia dvi knygos.

„Knygą apie signatarų genealogiją pirmąjį kartą viešai įteikiau Lietuvos kariuomenės vadui. To susitikimo metu sakiau, kad jei susiklostytų tokia situacija ir tektų bėgti, tai į pabėgimo krepšelį pirmiausia įsidėčiau šią knygą, o po to ir savo giminės. Taip išsineščiau Lietuvą – tai, kas man asmeniškai svarbu, ir tai, kas simbolizuoja valstybės kūrimą. Veikiausiai valstybė, Lietuva ir yra tai, ką mes kuriame“, – samprotavo K. Giedraitienė, knygą „Signatarų genealogijos. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“ padovanojusi ir Kidulių bibliotekai.