Rašytoja Daina Opolskaitė: „Vaizduotė yra mano turtas ir mano prakeiksmas“

opolskaite puskunigyte
Iš Valenčiūnų kaimo kilusios kraštietės rašytojos Editos Puskunigytės (kairėje) kalbinta Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė Daina Opolskaitė neslėpė, jog jos literatūrinis gyvenimas šiuo metu nėra labai intensyvus, mat paskutiniąją knygą išleido prieš dvejus metus.
D. Pavalkio nuotr.

Agnė KEREIŠIŪTĖ

Vinco Kudirkos muziejus ir Šakių rajono viešoji biblioteka gyventojus kvietė pasiklausyti dviejų kūrėjų pašnekesių – muziejaus terasoje rašytoją Dainą Opolskaitę, parašiusią du novelių rinkinius, keturis romanus jaunimui bei susižėrusią visą puokštę apdovanojimų, tarp jų – Europos Sąjungos literatūros premiją, kalbino kita rašytoja – kraštietė Edita Puskunigytė. Na, o kai prabyla dvi artimos sielos, nors ir kuriančios savus, atskirus pasaulius, tačiau jungiamos bendro – literatūros pasaulio, belieka perteikti originalius, mūsų plunksnos nepaliestus jųdviejų pokalbio fragmentus. Tad jūsų dėmesiui – D. Opolskaitę kalbina E. Puskunigytė.

Radau įdomų faktą, kad dar būdama antroje klasėje perskaitei Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“. Kaip antrokės rankose galėjo atsidurti šita įstabi ir sudėtinga knyga? Ar galima šią autorę ir jos kūrinį laikyti tavo kelio į literatūros pasaulį pradžia?

Tai buvo ne mano knyga, ją namo parsinešė močiutė. Kai ji išeidavo dirbti, knygą padėdavo ant šaldytuvo. Aš likdavau viena, o ta knyga mane labai masindavo ir traukdavo, nes tai buvo suaugusių žmonių reikalas, tai buvo stora knyga, romanas... Skaitydavau „Džeinę Eir“ truputį paslapčiomis, nesuprasdama nieko, kas ten parašyta, nesuprasdama, kas yra tiesioginė kalba. Vis dar turiu tą seną leidimą, seną suskaitytą knygą, kurioje galima rasti mano pabrauktas vietas, tam tikrus žodžius, sakinius. Matote, septynerių–aštuonerių metų vaikai yra labai jautrūs kalbai, jų klausa jautri kalbai – žodžiai įdomūs, svetimi, nauji, darantys įspūdį. Man norėjosi rinkti tokius žodžius, žymėtis, kažkaip įsisavinti, pasivogti. Tad taip „Džeinė Eir“ labai anksti pradėjo formuoti mano žodyną, klausą, kalbinį pojūtį, kurį vėliau sustiprino kitos atrastos knygos, bet pradžia sutapo su ja. Ji kūrė ir moralinį pagrindą, vertybes – gyvenimo ir literatūros.

opolskaites knygos2
Pasirinkai lituanistikos studijas, laimėjai „Pirmosios knygos“ konkursą su knyga „Drožlės“, bet tada įvyko posūkis – išvykai iš Vilniaus į Vilkaviškį ir atradai mokytojos kelią. Kodėl pasirinkai Vilkaviškį ir ar netrūksta kultūrinio didmiesčio gyvenimo? O gal tas atsitraukimas iš didmiesčio kartu reiškia ir literatūrinę poziciją?


2000 m. išėjo pirmoji mažutė knygelė „Drožlės“, tada susiklostė gyvenimas taip, kad palikau literatūrinį Vilnių ir grįžau į savo gimtąjį Vilkaviškį. Nešė gyvenimas, nešė jausmai. Tie 25-eri metai, kurie praėjo nuo išvykimo iš Vilniaus, buvo nugyventi labai sėsliai, sakyčiau, pavydėtinai tvarkingai – kūriau šeimą, auginau dukrą, dirbau mokykloje, turėjau pilną krūvį, pamokas, mokinius ir greta to, tarsi jausdama antrą kvėpavimą, visą laiką rašiau. Kad esu mokytoja, žinojau, bet kad rašytoja – to nežinojau ir negalėjau tuo patikėti. Šiandien aš galiu pasakyti, kad visą laiką buvau rašytoja – juk grįžusi po darbo, atlikusi buities darbus, rasdavau laiko ir jėgų rašymui. Rašydavau noveles vieną po kitos, spausdama save, atimdama laiką iš šeimos. Bet man to reikėjo, aš kitaip negalėjau. Tos novelės dėjosi, kaupėsi. Knygą „Dienų piramidės“, kuri buvo įvertinta Europos Sąjungos premija, rašiau 15 metų. Turbūt todėl ji man ir brangiausia, nes ta knyga tokia išlaikyta, sutelkta, subrandinta, lyg... vynas. Skaitydama ją matau savo augimą, brandą, keitimąsi – ta knyga augo manyje. Šiuolaikiniame tempe, suirutėje, kurią galima jausti dideliame mieste, labai dažnai pasigendu tikrųjų vertybių, apčiuopiamo, tikro natūralaus žmogiškumo – visa tai man padėjo išsaugoti gyvenimas mažame miestelyje.

opolskaite puskunigyte2
Kaip atrandi temas, kaip atrandi personažus, veikėjus? „Dienų piramidėse“ buvo tokios temos, kaip žmogaus būtis, meilė, asmenybės laisvė. Sakyčiau, amžinos temos, kurios yra neišsenkama gelmė rašytojui. Labai daug knygų yra apie tai, vis tik ne kiekvienas geba temas iškristalizuoti taip, kad paliestų.


Gyvenu, vaikštau, laukiu, kol mane ištiks kažkokia akimirka ir kūrybos stebuklas. O tas „ištikimas“ pasireiškia labai smulkiais dalykais, kurių nesuplanuosi iš anksto. Pavyzdžiui, išgirsti žodį arba pokalbio nuotrupą – nušvinta veikėjas, jo vardas. Paskutinis „ištikimas“ buvo labai netikėtas – visai neseniai pradėjau galvoti apie duobkasį. Nežinau kodėl, bet man į sąmone atsimušė duobkasys, o tada mintis mane nuvedė prie vabalo duobkasio. Taip ir pradeda jungtis – žmogus, kuris dirba tą darbą, ir vabalas, kuris susijęs su irimo procesu, kitokiais dalykais. Tai yra gyvenimo patirties nuotrupos, kurias atrandi vaikščiodamas tarp žmonių ir tau kažkas surezonuoja – atsiranda tema, veikėjas, balsas, veidas, siužetas. Sėsdama rašyti niekada nežinau viso kūrinio, kaip jis atrodys nuo pirmo iki paskutinio žodžio, turiu tik nuotrupą. Be to, labai dažnai gana anksti parašau pabaigą – man reikia žinoti, kaip kūrinys baigsis.

opolskaites knygos
Galima sakyti, kad kasdienybė tarsi išjudina ir vaizduotę, fantaziją, bet šalia to yra asmeninis kelias, biografija, asmeniniai geografiniai taškai, miesteliai, kurie yra mistiški ir iš vidaus labai masina. Ar galėtum trumpai atsakyti, kas tau labiausiai imponuoja – kasdienybė, o gal, priešingai, fantazijų pasaulis? Ko daugiu rašyme – vaizduotės žaidimų ar kasdienybės?


Stipriausiai pas mane veikia vaizduotė. Esu ne kartą mokiniams sakiusi, kad vaizduotė yra kaip raumenys, kaip treniruojamas dalykas. Kuo daugiau su ja dirbi, tuo ji darosi paveikesnė, stipresnė – tu ją išlavini. Dievas man nedavė žvitraus loginio mąstymo, racionalaus pasvėrimo. Neslėpsiu, kartais dėl to gyventi būna sunkiau, bet vaizduotė yra tas dalykas, kuris sudaro didžiausią mano pasaulėvaizdžio dalį – ji yra mano turtas ir mano prakeiksmas. <...> Kartais realesniu man tampa knygos pasaulis – aš į ją taip įsitraukiu ir taip įsigyvenu, kad jos realybė man tampa tikresnė nei tai, kas vyksta namuose, gatvėje. Aš moku išsigyventi iš realybės. Sunkus mano santykis su realiu pasauliu, realiu gyvenimu – vaizduotė nepadeda, bet nemainyčiau ir neatsisakyčiau jos nė už ką.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kas lemia žemą rajono poziciją švietimo srityje?

klausimelis 05 21Edvinas iš Šakių:

Manau, mokiniai yra per mažai motyvuoti mokytis. Aš, pavyzdžiui, baigiau aštuonias klases, buvo kitokie laikai, bet siekiau, stengiausi mokytis. Ir toliau mokiausi, baigiau technikumą. Sūnus baigė universitetą, anūkai dar maži. Kaimo vaikai mokosi ne prasčiau. Netgi labiau pasiekia aukštų pasiekimų. 

klausimelis 05 21 2

Ričardas iš Bliuviškių:

Manau, ir tėvai turėtų labiau rūpintis vaikų mokslais. Bet yra ir pačių mokinių be motyvacijos. Mačiau – stovi prie Darbo biržos du mokiniai, o ne pamokose. Savo laiku siekiau mokytis, nebuvo jokia kančia eiti į mokyklą. Baigiau devynias klases, vėliau įsidarbinau. Girdėjau – Griškabūdyje mokytojų trūksta. Netiesa, kad kaimo vaikai prasčiau mokosi, mūsų kaime vienoje šeimynoje augantys vaikai labai aukštų rezultatų yra pasiekę.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.