Sintautų miestelio šventę rengti per Šv. Baltramiejaus atlaidus, gandrams iškeliaujant į šiltuosius kraštus, jau tapo tradicija, tad praėjusio šeštadienio vakarą, nors iš pradžių ir negausiai, vietiniai žmonės ir svečiai rinkosi prie laisvalaikio salės. Gražus ir prasmingas šios šventės akcentas – poeto Prano Vaičaičio (1876–1901 m.) ekspozijos atidarymas senojoje mokyklėlėje. Ekspozicija čia atkeliavo Šakių kultūros centro Kudirkos Naumiesčio padalinio Sintautų salės kultūros darbuotojų ir poeto giminaitės Rūtos Vaičaitytės gražia abipuse iniciatyva.

„Aš noriu, kad Vaičaitis liktų Sintautuose“, – sakė poeto P. Vaičaičio jaunesniojo brolio Jono vaikaitė R. Vaičaitytė.

Todėl iš poeto P. Vaičaičio tėviškės sodybos ir buvo perkelta ekspozicija į senosios Sintautų mokyklėlės antro aukšto patalpas. Pasak kultūrinių renginių organizatorės Rūtos Bučinskaitės-Janulaitienės, kuri bene daugiausiai prisidėjo rengiant ekspoziciją, nuo šiol ją galės lankyti ir į miestelį užsukę svečiai.

„Kviečiu užeiti į naujuosius P. Vaičaičio namus... Šioje senojoje mokyklėlėje pats poetas ir mokėsi, – tokiais žodžiais ekspozijos pristatymą pradėjo R. Bučinskaitė-Janulaitienė. –Tvarkydama šią ekspoziją, prie kurios geras dvi savaites dirbau, beveik visas tas knygas perskaičiau. Sužinojau, kad Pranas, būdamas vaikas, ne su labai dideliu noru į šią mokyklėlę ėjo. Jis mieliau po rugius, papenčiais keliaudavo.“

P. Vaičaitis gimė Santakų kaime. Pasimokius minėtoje Sintautų pradžios mokykloje, tėvai išsiunčia jį mokytis į garsiąją Marijampolės gimnaziją.

„Tėvai labai norėjo, kad Pranas būtų kunigu. Bet Pranelis tokio didelio noro nerodė, tai Seinuose per stojamuosius rektoriui tiesiai šviesiai pasakė – aš neturiu pašaukimo. Užsirūstino tuomet tėvelis, išbarė, o Pranelis pabėgo... Grįžo ne namo, bet pas Daniliauskus apsistojo. Kaip rašo brolis Juozas atsiminimuose, nuo tada tėvelio ir Prano santykiai nebuvo artimi. Tačiau mamą jis labai mylėjo“, – pasakojo R. Bučinskaitė-Janulaitienė pridurdama, kad visgi vėliau P. Vaičaitis į mokslus kabinosi, studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete.

Ten, Peterburge, subrendo ir P. Vaičaičio literatūrinis talentas, o kartu ir meilė Julijai Pranaitytei, Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijos moksleivei.

„J. Pranaitytė buvo signataro Salemono Banaičio žmonos sesuo, todėl kai Pranas mirė, S. Banaitis ant savo pečių pasėmė visą laidojimo rūpestį, pastatė 1902 m. paminklą, kurį iš Kauno atgabeno geležinkeliu į Vilkaviškį, iš ten vežimu atvežtas buvo ir ant kapo pastatytas. Buvo spaudos draudimo metas, o ant paminklo puikiausias tekstas iš P. Vaičaičio eilėraščio lietuvių kalba. Paminklas atlaikė visus neramumus ir stovi iki šiol, – su poeto biografija pažindino R. Bučinskaitė-Janulaitienė. – P. Vaičaičiui mirus, jo sužadėtinė labai sielvartavo ir sau davė priesaiką, kad daugiau nebetekės. O kad sielvartą užgesintų, nutarė keliauti po pasaulį.“

P. Vaičaitis susirgo anuomet ne vieną lietuvių talentą anksti pakirtusia liga – džiova, jo gyvybė užgeso 1901 m. rugsėjo 21 dieną. Vėliau Filadelfijoje (2012 m.) J. Pranaitytė savo lėšomis išleido P. Vaičaičio eiles. Pati vertingiausia knyga – „Pr. Vaičaičio eilės“ (Plymouth, 1903). Tai pirmoji poeto rinktinė, išleista tik po jo mirties. Pirmuosius P. Vaičaičio „Raštus“ Lietuvoje išleido „Švyturio“ bendrovė Kaune 1921 m. Kaip patikslino poeto giminaitė R. Vaičaitytė, beveik visa tuo metu žinoma poeto kūryba paskelbta dar jam gyvam esant, Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ bendru pavadinimu „Eilės Pranciškaus Sekupasakos“.

Kalbėdama apie P. Vaičaičio atminimo įamžinimą R. Bučinskaitė-Janulaitienė priminė, kad 1965 m. Vaičaičių sodybos klėtyje mokytojos Marijos Puodžiukaitienės pastangomis buvo įsteigtas nedidelis poeto memorialinis muziejus, vėliau perkeltas į Sintautų vidurinę mokyklą, o 1995 m. ekspozicija iš Sintautų mokyklos buvo sugrąžinta į Vaičaičių sodybą Sintautuose, kur iki šiol stovinčiame raudonų plytų name šeimos iniciatyva buvo įkurtas poeto atminimo kambarys.

Didelės P. Vaičaičiui skirtos iškilmės buvo minint poeto gimimo šimtmetį, tačiau reikšmingiausias įvykis – 2013 m/ rugsėjo 21 d., minint poeto 112-ąsias mirties metines, šalia mokyklos, „Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui“ fondo pastangomis atidengtas paminklas. Šakių rajono savivaldybė, atsižvelgdama į tai, kad 2016 m. sukako 140 metų nuo poeto Prano Vaičaičio gimimo, šiuos metus paskelbė poeto Prano Vaičaičio metais. Įdomu tai, kad P. Vaičaičio vardu gatvės pavadintos ne tik Suvalkijoje, bet ir Mažeikiuose bei Radviliškyje.

Šiandien ekspozija sugrįžo ten, kur poetas mokėsi. Ekspozijoje įvairios nuotraukos, portretai, biustas, suvenyrai, albumai, rankšluosčiai su įrašais, senoji spauda, taip pat stovi ir Vaičaičių stalelis. Kalbėjusi R. Vaičaitytė pasakojo, kad sodyboje tebeauga ąžuolas, kurį, kaip spėjama, Pranas su tėvu pasodino dar būdamas vaikas.

„Sodyboje neliko jokių Vaičaičių daiktų. Kad kaime yra stalelis, atvežtas iš Vaičaitynės, savo mokytojai Puodžiukaitienei pasakė mokiniai. Su dviračiais nuvažiavo ir kaime, lauko virtuvėje, puodais užstatytą rado stalelį, ir parsivežė į mokyklą, tai bene vienintelis išlikęs autentiškas daiktas“, – pasakojo R. Vaičaitytė, dėkodama kultūros darbuotojams, kad „P. Vaičaitis liko Sintautuose“.

Na, o Sintautų miestelio šventė, nors palaistyta lietaus, tęsėsi toliau. Žmones sveikino rajono meras Raimondas Januševičius, miestelio seniūnas Kęstutis Birbilas pirmiausiai padėkojo šventės rėmėjams, taip pat vienai iš šventės rengėjų, Kudirkos Naumiesčio padalinio vadovei Vidai Čeplevičienei. O atvykusi Seimo narė padėką už ilgametį, kūrybingą bei atsakingą darbą Sintautų seniūnijoje įteikė Jūratei ir Tadui Navickams.

Šventę tęsė rajono meno mėgėjų kolektyvų, Šakių cirko mokyklos artistų bei populiarių atlikėjų pasirodymai.

Sekmadienį tikintieji rinkosi Sintautų parapijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje švęsti Šv. Baltramiejaus atlaidų.