Šiuo metu Zanavykų muziejuje eksponuojama iš Kauno kilusio, Jurbarke gyvenančio, tačiau jau 17 metų Kudirkos Naumiestyje vaikus piešti mokančio dailininko Mindaugo Pauliuko 50-mečio jubiliejinė tapybos darbų paroda „Patapymai – pamąstymai“.

Joje, pasak autoriaus, sudėta tai, prie ko dirbo paskutiniuoju metu, dalis darbų, kurie dera pagal bendrą spalvinę koloristiką, surankioti iš seniau, tamsesni, daugiau biblinio siužeto, sukurti Kudirkos Naumiesčio pleneruose, peizažai, dedikacijos, skirtos atminti Antanui Samuoliui, paveikslai, turintys gilią simbolinę prasmę.

Į akis krenta trys šviesiomis spalvomis išsiskiriantys darbai – Vištyčio legenda. M. Pauliuko teigimu, tai peizažai, paversti visišku chaosu, arba, žiūrint atvirkščiai, iš chaoso išryškėjantys peizažai.

„Vištytis yra ne vienas ežeras. Ten užvažiavus ant tokių kalvų, gali pamatyti 18 ežeriukų. Vaizdas pasakiškas“, – pasakojo dailininkas, pabrėždamas, kad visos spalvos yra paimtos iš gamtos.

Prie jų labai dera trys darbai geltoname fone, sukurti tapytojo A. Samuolio, kuris savo personažus taip pat tapė geltoname fone, atminimui. Pasak parodos autoriaus, taip norėjo parodyti, kad geltona spalva gali būti labai sunki ir beprotiška.

Kalbėdamas apie spalvas, jis atviravo, kad jas renkasi intuityviai. Paprasti žmonės labiau perka jo paveikslus, kurie yra šviesesnių spalvų, nes, dailininko žodžiais, jiems nereikia niūrių dalykų ant namų sienos, tad ieško tikrovės su viltimi. Kolekcionieriai perka tuos darbus, kurie yra geri, nepriklausomai nuo jų spalvų, nes dailininkai „dažnai tapo tamsiomis spalvomis vien todėl, kad taip reflektuoja į aplinką“.

Be to, anot dailininko, tradiciškai Sūduvos kraštas nuo seno naudojo daugiausiai spalvų, tai parodo ir tautinio kostiumo analizė – jis yra pats spalvingiausias ir tuo išsiskiria iš kitų regionų. M. Pauliukas mano, kad spalvų deriniai šiame krašte turėtų būti įaugę kraujyje, tai parodo ir vietinių menininkų darbai.

Parodoje dailininkas pristato penkis naujausius biblinio siužeto darbus „Sūnus palaidūnas“, sukurtus šios vasaros pabaigoje, kurie labai ekspresyviai perteikia sūnaus palaidūno gyvenimą ir likimą. Šalia eksponuojami paveikslai buvo skirti dar vienai M. Pauliuko 50-mečiui skirtai parodai, kuri turėjo įvykti Kaune, tačiau ją teko atidėti dėl to, kad jubiliejaus dieną teko atsisveikinti su Amžinybėn išėjusiu dailininko tėvu.

Parodos autorius atviravo, kad savo pedagoginę veiklą, prasidėjusią prieš 17 metų Kudirkos Naumiestyje, respublikinius plenerus „Šviesa–Tiesa“ „įsivaizdavo kaip savo misiją krašte, kuriame buvo parašytas Lietuvos himnas, kuriame vaisingiausiai pasireiškė to laikotarpio Lietuvos kūrybingumas“. O ir pats miestelis su Prano Sederevičiaus skulptūrų kompleksu, Vinco Grybo paminklu Vincui Kudirkai, ir tokiu perlu kaip baroko bažnyčia, jo manymu, yra „meniškai įkrautas“.

Tokioje aplinkoje ir buvo sukurti jo darbai – daugiausiai peizažai. Mat buvo laikotarpis, kai tapė vien juos. Šiuos savo darbus M. Pauliukas pavadino „dykai gaunama meditacija, jei esi pats sau sąžiningas menininkas“, juos tapant, kaip sako dailininkas, siela gali patirti katarsį – aukščiausią būseną, kuri iš vienos pusės yra labai didelis poilsis, iš kitos pusės – didelis augimas.

Parodos autorius atviravo, kad jei abstrakcija yra proto kūrinys, kuris kažką analizuoja, atmeta, apibendrina, tai „piešiant peizažus galima nutilti, su kiekvienais metais vis labiau įsigyventi, ko dabar labai trūksta mūsų gyvenime, nes tai duoda gyvenimo pilnatvę.“