Šaltoką žiemišką lapkričio 22 d. pavakarę Zanavykų muziejus pakvietė į advento popietę. Muziejininkai supažindino, kokius zanavykai naudojo šviestuvus, o ką žymi advento laikotarpis mintimis pasidalino Šakių parapijos klebonas, vicedekanas, kun. Vytautas Antanas Matusevičius akcentuodamas, kad „adventas tai ne tik Dievo atėjimo į žemę laukimas, bet ir žmogaus – pas Dievą“. Muziejaus lange buvo įžiebta skulptoriaus Prano Dužino sukurta prakartėlė.

„Prasidėjus tamsos metui, aplink viskas nurimo, nutilo. Gamta paniro į sapną... O juk tamsiuoju laikotarpiu žmonės turėtų gyventi ramiau, daugiau laiko skirti savo vidiniam pasauliui. Šį rudens vakarą uždegame žibintus, bandome pasinerti į šviesos pasaulį. Vidinė šviesa ir yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, prižiūrėti ir neleisti tai šviesai užgesti“, – kalbėjo muziejaus edukatorė Aldona Plaušinienė pakviesdama advento popietės dalyvius apžiūrėti parodą „Šviestuvo kelias“ bei pasiklausyti lituanistės Onutė Jasinskienės kūrybos. Parodoje – XIX a. pab.–XX a. pr. namų apšvietimo priemonės: žvakės, spingsulės, žibintai, primusinės, žibalinės lempos iš Zanavykų muziejaus rinkinių.

Jau šį sekmadienį prasidės adventas. Kaip tvirtino kun. V. A. Matusevičius, vienintelėje iš religijų – krikščionybėje „Dievas tampa žmogumi ir gyvena tarp mūsų“.

„Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume dieviški... Kalėdos liudija apie tai, kad žmonijos istorijoje įvyko lūžio taškas, Dievo tapimas žmogumi yra kažkas tokio nuostabaus... Jėzus per kryžių, per mirtį sumokėjo už mūsų nuodėmes. Jis mus išgelbėjo. Per Krikštą mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai“, – kalbėjo kun. V.A. Matusevičius.

Advento popietės metu buvo daug kalbama apie šviesą, tačiau, dvasininko įsitikinimu, „mes patys turėtume būti kaip šviesuliai“.

„Man nepatinka, kai bažnyčioje leidžiama žmonėms uždegti žvakeles. Už mirusius ar save. Mes gauname tarsi tokią pagundą galvoti, kad štai aš uždegsiu žvakelę ir padarysiu viską, ką turėčiau padaryti. O vienai moteriai pasiteiravus, kodėl tokios vietos žvakėms uždegti nėra Šakių bažnyčioje, aš atsakiau – todėl, kad mes patys turime būti žvakelėmis...“ – kalbėjo vicedekanas pridurdamas, kad tikrojo advento prasmė yra „priartėti kiekvienam žmogui prie Dievo ir tapti šviesa“.

„Konfucijus yra pasakęs, kad užuot keikęs tamsą, uždek žvakę... – save. Adventas yra priminimas, kad atėjo Pasaulio šviesa ir tie žmonės, kurie mėgsta šviesą, eina į šviesą, kurie mėgsta tiesą, ateina į šviesą. O tie žmonės, kurie nemėgsta šviesos, nenori išeiti iš savęs, savo uždarumo. Todėl šita popietė man liudija, kad labai svarbu yra žmonėms bendrauti, susitikti. Ypač jei susiburia, susitinka vardan Jėzaus, tuomet tame susitikime dalyvauja ir Dievas, nes Jėzus kalbėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, – sakė kun. V. A. Matusevičius pridurdamas, kad adventas vyksta kiekvieną dieną.

„Jei žvelgdamas į kitą žmogų aš jame matau Jėzų, bendrauju su tuo žmogumi, myliu tą žmogų, patarnauju tam žmogui, priimu tą žmogų kaip Jėzų. Netgi žmogui, kuris galbūt man linki ar daro blogį, aš atleidžiu, už jį meldžiuosi. Priimdami kiekvieną žmogų su meile, tarsi patį Jėzų, mes susitinkame su Jėzumi. Jėzus ateina į mano širdį, į mano gyvenimą“, – kalbėjo kunigas primindamas, kad jeigu mes kartais „užgęstame, būdas užsižiebti yra Sakramentai. Ypač Atgailos“. Todėl dvasininkas ragino eiti kuo dažniau išpažinties.

„Kai prieinu išpažinties, man vėl daug lengviau yra mylėti Dievą, žmones. Tampu kantresnis. Lengviau yra priimti gyvenimo iššūkius, sunkumus. Tikroji advento prasmė ir yra priimti tą šviesą, iš dangaus nužengusią, nes tikroji prakartėlė turėtų būti mano širdis, ne tik bažnyčioje ar palangėse. Kalėdų prasmė ir yra priimti tą kūdikėlį, kuris atėjo į pasaulį ir sako – paimkite mane ant rankų. Priimkite mane į širdį. Aš noriu augti ir jus auginti“, – kalbėjo  kun. V. A. Matusevičius pridurdamas, kad vienydamiesi su Viešpačiu mes sklaidome pasaulio tamsą.

„Galėtume klausti, ar šiandien yra daug tų žmonių, kurie galėtų save vadinti šviesos sūnumis ir šviesos dukterimis. Ar šiandien daugiau pasaulyje šviesos ar tamsos? Viltis yra, bet ji tiek šviečia, kiek žmonės įsileidžia Dievą kaip šviesą... Kiek leidžia Dievui veikti žmogaus gyvenime“, – įsitikinęs dvasininkas.

„Adventas vyksta nuolatos... Jėzus ateina kiekvieną dieną. Kiekvieną akimirką jis stovi prie žmogaus širdies durų ir beldžia. Ir kas išgirsta Jėzaus beldimą ir atidaro savo širdį, su tuo Jėzus vakarieniauja... Priimdami šventąją Komuniją mes susivienijam su Viešpačiu Jėzumi ir visais pasaulio žmonėmis, kuriuos Jėzus atpirko savo krauju. Pasirinkdamas Jėzų, žmogus gali daryti nuostabių darbų“, – kalbėjo kun. V. A. Matusevičius.

„Manau, advento ir Kalėdų prasmė ir yra – leisti tam kūdikiui gimti kiekvieno širdyje. Kad mano gyvenimas to kūdikio būtų nušviestas, kad kiekvienas iš mūsų taptume pasaulio šviesa ir žemės druska. Duodanti šviesą ir skonį, spalvas, sauganti nuo sugedimo. Būkime ta šviesa, kurios taip reikia šiomis dienomis mums visiems“, – advento pašnekesius užbaigė kunigas.

Advento popietėje muzikinę programą dovanojo kanklininkė Lauryna Labutytė, pakviesdama kartu padainuoti lietuvių liaudies dainą „Už girių girių“.

Po adventinių pašnekesių, užsidegę šviesos žibintus, popietės dalyviai keliavo įžiebti muziejaus lange eksponuojamą prakartėlę – tai graži, jau ketverius metus besitęsianti muziejaus tradicija. Tad ir šiemet bet kokiu paros metu iki Trijų Karalių muziejaus lankytojus džiugins skulptoriaus Prano Dužino sukurta prakartėlė.