Penktadienį Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštiečio prof. habil. dr. Juozo Sigito Mureikos monografija „Estetologijos akiračiai. Prasmių kilmės tyrinėjimai“. Dvasingumas autoriaus įžvalgose pateikiamas kaip viena svarbiausių ir tvirčiausių vertybių.

Dr. J. S. Mureika gimė Tubelių k. (Lukšių vlsč.). 1955 m. baigė Lukšių vidurinę mokyklą. Studijavo Maskvos universitete Filosofijos fakultete, dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete, dirbo Kultūros ir meno institute. Kraštietis tyrinėja filosofijos ir estetikos istorijos, filosofinės antropologijos, meno filosofijos, kultūrologijos, technikos filosofijos, dvasingumo ugdymo problemas, asmens ir visuomenės sąveiką. Lietuvoje ir užsienyje paskelbė daugiau kaip 400 mokslinių, enciklopedinių ir mokslo populiarinamųjų bei bibliografinių leidinių, straipsnių ir studijų. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių materialistinė estetika 1900–1940“ (1981), „Pajaustos mintys: Estetikos virsmas estetologija“ (2006), „Estetologijos įžvalgos“ (2016).

Na, o pernai dienos šviesą išvydo ir monografija „Estetologijos akiračiai. Prasmių kilmės tyrinėjimai“. Ši knyga apie žmogaus dvasines galias: mąstymą, tikėjimą, intuiciją, vaizduotę, kūrybą, kalbą, tėvynės meilę. Ji grindžiama pajautos, kaip vienos iš dvasinių žmogaus galių, filosofine interpretacija.

Profesoriaus J. S. Mureikos monografijos pristatyme bene geriausiai apie kraštiečio knygą giliomis įžvalgomis pasidalino Lukšių Vinco Grybo gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Gimnazijos direktorės pavaduotoja Sonata Kurienė pasidžiaugė gražia bendryste, kaip pati sakė, „su mūsų profesoriumi“. O šis atsakė, kad ir toliau pasižada su mokyklos bendruomene „mokytis ir mokyti“. Dvyliktokė gimnazistė Urtė Vizgirdaitė prisipažino, kad anksčiau nėra girdėjusi apie estetologijos mokslą, bet jai patiko, kad autorius knygos pabaigoje atsisuka į jaunąją visuomenės dalį. Anot gimnazistės, knygos turinys, nors vietomis jai nebuvo lengvai suprantamas, tačiau tikrai aktualus ir svarbus moksleiviams, kurie siekia išsilavinimo ir dvasinio tobulėjimo.

„Įdomu pasinerti į išsilavinusio, daug teorinių ir praktinių žinių turinčio filosofo, habil. humanitarinių mokslų daktaro mintis ir susipažinti su naująja humanitarinių mokslų sritimi. Šių dienų jauniems žmonėms, kurie apskritai mažai skaito, ši knyga galėtų būti kaip vadovėlis, kuris ne tik supažindina su sąvokomis, moko teorinių dalykų, bet ir paaiškina, kodėl tai yra svarbu besikeičiančiame pasaulyje“, – kalbėjo U. Vizgirdaitė.

Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Karoliną Grockienę skaitant knygą pirmiausiai užkabino autoriaus keliamas klausimas – kas turėtų būti atsakingas už visų dvasinių galių, tarp jų ir pajautos, ugdymą bei teorinį jų išaiškinimą moksleiviams? Kiek ir kodėl privalo būti atsakingi tėvai, darželių auklėtojai ir mokytojai?


„Skaitydama vis linksėjau galva pritardama mintims apie nužmogėjusią visuomenę, apie dvasinį skurdą. Ne vieną mintį nusinešiau į literatūros pamokas ir jau spėjome su vyresniųjų klasių mokiniais padiskutuoti temomis, kada žmogus tampa asmenybe, kas mus praturtina, daro geresnius, kas mus žlugdo“, – kalbėjo K. Grockienė.

Anot mokytojos, monografijoje išvardytos pamatinės vertybės – pajauta, mąstymas, valia, tikėjimas, dėmesys, atmintis, vaizduotė, nuojauta, intuicija, meilė, kalba, prasmė ir reikšmė, kurias norėtų užrašyti klasės stende. Mokytoją ypač sužavėjo pirmoji monografijos dalis, kur kraštietis skaitytoją vedžioja po gimtuosius Zyplius, tėvelių namus, tad ir ji jautėsi lyg kartu su juo sėdėtų ir klausytų tų kaimynų, intelektualių tėvų draugų pasakojimų.


„Skaičiau ir vis pritardama linkčiojau: skaitantys tėvai – skaitantys vaikai. Pajauta yra dvasinė galia. Pritariu minčiai, kad vaikas be pasakų vaikystėje – tai tam tikra dvasinė negalia. Laimingi vaikai, girdėję prieš miegą pasaką, – kalbėjo K. Grockienė. – Svarstau, kiek mano mokinių namuose skaito savo malonumui? Kiek tėčių, mamų, senelių vakarais rankose laiko knygą – spausdintą žodį, o ne išmanųjį įrenginį...“

Mokytoja mano, kad mokyklose filosofijos, logikos kursas šiais laikais būtų į naudą, tik svarsto: kai visuomenė yra patyrusi stiprų nuosmukį, ar sugebėtume tokių mokomųjų dalykų apskritai klausyti?

„Ne tik visuomenė yra patyrusi dvasinę krizę, į mokyklas ateina mokiniai, kurie iš šeimų atsineša... Na, nieko... Keiksmažodžius, nepagarbą, pavydą, nesveiką kritiką, užgauliojimą, kito menkinimą ir kitas ydas. Bet toks lauknešėlis dažnai jam, vaikui, uždeda antspaudą – žymę, kad tu esi paribyje. Iš jo sunku išeiti. Sunku išmokti jausti. O ar apskritai įmanoma išmokti ir/ar išmokyti pajautos?“ – tokiu klausimu įžvalgas užbaigė K. Grockienė.

O štai kita gimnazijos lituanistė Alma Čebanauskienė pripažino, kad profesoriaus J. S. Mureikos knygą jai „norėjosi skaityti pamažu, gilinantis labiau į paties knygos autoriaus kelią į estetologiją“.


„Svarsčiau, kuo ši knyga gali būti įdomi jaunam žmogui, kurio asmenybė dar tik formuojasi. Man labai įdomus pasirodė klausimas apie sėkmę. Autoriaus siūlomas sėkmės receptas universalus, telpantis į vieną sakinį: charakterio bruožai – užsispyrimas ir darbštumas, prigimtinės savybės – valia, empatija, dėkingumo jausmas, gebėjimas surasti prasmę ir tikslą bei atkaklus noras siekti sėkmės. Pridėkime meilę tėvynei ir štai – sėkmė pasiekta, – kalbėjo A. Čebanauskienė pridurdama, kad ji pritaria autoriaus pateiktiems svariems argumentams, kodėl ugdymo įstaigose turėtų būti įvesta ugdymo teorijos disciplina. – Tikrai sutinku, kad švietimo sityje pagrindinis bendrojo lavinimo tikslas turėtų būti žmogaus dvasinių galių ugdymas ir saviugda ir kad estetologijai tikrai turėtų atsirasti vietos švietimo ir žmogaus ugdymo sistemoje.“

A. Čebanauskienė pasidžiaugė, kad kraštietis knygoje dalinasi įžvalgomis apie gražų ilgametį bendradarbiavimą su Lukšių Vinco Grybo gimnazijos, savo gimtosios mokyklos bendruomene, apie tradicines konferencijas dvasingumo ugdymo temomis, kurių mokytoja pasigenda. Ją skaitant knygą sužavėjo autoriaus pozityvumas, sugebėjimas išlikti, kaip jis pats sako, „vilties neprarandančiu optimistu“.

Renginyje dalyvavo buvęs Lietuvos savanoriškųjų pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, ilgametė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pivašiūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Marytė Burneikienė, kuri užsiminė ir apie kraštiečio žmonos Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės knygą „Likimo išbandymai“, kurioje autorė nuoširdžiai ir jautriai aprašo savo gyvenimo istoriją.


Ne be reikalo J. S. Mureika monografiją „Estetologijos akiračiai. Prasmių kilmės tyrinėjimai“ skyrė savo žmonai.

„Jos meilė, dvasinė stiprybė palaikė mane ir padėjo įgyvendinti kūrybinius sumanymus“, – sakė J. S. Mureika.

Visgi kraštietį labiausiai sužavėjo kalbėjusių įžvalgos apie knygą.

„Klausėte, ar galima išmokyti pajautos? Turbūt kad negalima. Štai jeigu myli, tai to nereikia įrodinėti teoriškai, nes tai yra jausmas, pajauta, kuri savo šaknimis nueina į prigimtinę kultūrą per tėvų, suaugusiųjų pavyzdį. O kodėl tokia milžiniška yra pavyzdžio jėga? Todėl, kad pajaučiame tai, ką matome. Net racionalus mąstymas čia negali padėti. Aš negaliu paprašyti bet kurio savo bičiulio, kad nuvažiuotų į Kauną už mane pasigėrėti Čiurlioniu...“ – kalbėjo kraštietis.


Susitikimo metu diskutuota apie vaikų ugdymą. Bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus Vedėja Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė svarstė, kad „ugdyme dažnai skatinama visus siekti aukštojo mokslo, nes kitu atveju būsi niekas“. Į tokį pastebėjimą J. S. Mureika atsakė, kad tikrasis ugdymo tikslas – žmogiškumo ugdymas. Jis klausė, kodėl mokyklose nėra psichologijos, logikos, naujosios estetologijos disciplinų, pats ir atsakė, kad, deja, nėra specialistų, kuriuos paruošti užtruktų apie penkerius metus.