Iš Šakių kilusiai menininkei Serenai Pečiūnaitytei kūryba – tarsi egzistencijos šiame pasaulyje būdas. Ji neišskiria nė vienos technikos – visos vienodai svarbios. Ir tapyba, ir ekslibrisas, ir vaikiškų knygelių iliustravimas, ir dekoracijos, ir piešimas ant sienų. Nors jos pagrindinė sritis – piešimas, jos kūryboje yra ir daug grafikos, kurią menotyrininkas Gintaras Kušlys įvertino kaip aukščiausios prabos meną.

Daugelis nė neprisimena tos mergaičiukės, kuri Šakių Zigmo Angariečio vidurinėje mokykloje vos baigusi aštuonias klases išskleidė sparnus į Kauną. Jau tada žinojo, ką renkasi ir kuo bus. Menas buvo tarsi užkoduotas jos genuose. Nuo mažens piešė, gamino popierinius žaisliukus, mėgo skulptūrą, lipdybą, tapė ant sienų dideliu formatu.

„Džiaugiuosi, kad mokykloje mane pastebėjo Šakių krašto menininkai Audronė ir Algimantas Vorevičiai, dailininkė Lolita Rūgytė. Jie pirmieji padėjo skleistis mano kūrybai, mokė pirmųjų žingsnelių ir įkvėpė drąsos leistis į paslaptingą meno pasaulį, – prisiminė S. Pečiūnaitytė. – Kadangi tuo metu Šakiuose Meno mokyklos dar nebuvo, teko ieškoti arčiausiai esančios. Taip įstojau į Kauno dailės gimnaziją, kur nepamirštamą meninę patirtį formavo akvarelisto Algirdo Lukšto, grafiko Kęstučio Grigaliūno, skulptorių Česlovo Pečiuko, Algirdo Kupčiko, Sigutės Dackevičiūtės, meno istoriko Sauliaus Mikėno pamokos.“

Įgijusi vidurinį išsilavinimą Kauno dailės gimnazijoje, gilesniam menų pažinimui Serena pasirinko Vilniaus dailės akademiją, kur mokėsi įvairių meno technikų ir baigė meninės spausdintinės grafikos – estampo magistro studijas (estampas – grafikos kūrinio atspaudas – red. past.).

„Nėra tokios meno technikos, dailės srities, kurios šiandien nesugebėčiau padaryti, bet pagrindinė mano sritis – piešimas, kuris yra viso ko pagrindas ir eina per visas technikas ir dailės sritis, – atviravo dailininkė. – Daug piešimo žinių sėmiausi iš skulptorių ir mokytojų monumentalistų, dėstytojų, kurie mokė piešimo – Kazio Morkūno, Antano Kmieliausko, Arūno Joniko, grafikų Leono Lagausko, Alberto Gursko, Mikalojaus Vilučio, Ryčio Valantino, Šarūno Miškinio ir kitų.“

Dailininkės gyvenime antrasis svarbus miestas po gimtųjų Šakių yra Kaunas. Čia ji gyvena, dirba ir kuria.

„Kūryba neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tik dabar ji platesnė, gilesnė. Neapsiriboju vien piešimu popieriuje. Piešiu ant sienų, kuriu dekoracijas, iliustruoju vaikiškas knygas, dėstau piešimą, dalyvauju įvairiose parodose, pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2020 m. esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir turiu kūrėjo statusą. Kūrybinė veikla beribė kaip vandenynas. Jau nė nebesuskaičiuoju, kiek asmeninių parodų surengta. Karantino metu išpopuliarėjo elektroninės parodos. Turėjau tokių personalinių parodų Malaizijoje, Indonezijoje, Serbijoje, Indijoje, Graikijoje“, – pasakojo menininkė.

Šiandien ji dirba kūrybinį darbą, dėsto meną Kauno tautinės kultūros centre, kur tenka gilintis ir į mūsų kaimišką, ir į baltiškąją, archajiškąją kultūrą, ženklus. Čia vyksta tokie tarptautiniai folkloro festivaliai, kaip „Baltų raštai“, „Atataria lamzdžiai“, pasak kūrėjos, pilni išminties, protėvių kurtų tradicijų atradimo. Tai pripildo jos kūrybą vaizdinių, susietų su lietuvių tautiniu folkloru, mitologiniais gyvūnais, būtybėmis, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis.

Taip Serenos grafikoje tarp kitų mūsų senųjų mitų personažų atsiranda ir velnias – ne vien blogio įsikūnijimas, spėjama, kad jis buvo vienas svarbiausių senovės lietuvių dievų. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune dailininkė organizavo ir šiai temai skirtą savo grafikos darbų parodą.

„Pieši ir galvoje matai tą paveikslą, bet tam, kad pasisemtum kūrybos, reikia eiti ta kryptimi, kuri tave įkvepia kurti. Mane kūrybai įkvepia viskas – gamta, gyvūnai, žmonės, meilė, miškas, vaidmenys, būsenos“, – atviravo pašnekovė, pridurdama, kad piešimo galimybės yra be ribų, todėl paveikslą galima nupiešti ir viena spalva.

„Menininkas nuolat gyvena savame pasaulyje. Aplinka, kurioje jis pasirenka būti, žmonės, kurie atsiranda šalia, ir jo šaknys, iš kurių kilęs jis pats, suformuoja požiūrį į gyvenimą. Jame menininkas būna savimi, būna laimingas, paskui ir pasimetęs, kuria, ilsisi, myli, kenčia, džiaugiasi, kaunasi, jaučia. Kūryboje nieko nepaskubinsi, viskam yra savas laikas. Tik būdamas harmonijoje su savimi, jis gali kurti ir savo kūryba dalintis su kitais“, – teigia pašnekovė.

Paklausta, kur mato savo gyvenimo prasmę, mūsų kraštietė nė akimirkos nedvejodama atsakė, kad „visumoje, nes gyvenime nėra nieko nereikalingo, viskas tarpusavyje susiję ir čia yra tikroji prasmė“, todėl jos ateities planuose tik vienas noras – „kiekvieną dieną nugyventi laimingai“.