Iš esmės, sako Adas Burkšaitis, dalyvavimas festivaliuose atveria didesnes galimybes toliau kurti filmus, be to, taip ateina supratimas, kad ta kryptis, kuria eini, bent iš dalies pasiteisina. Jei iš 3500 paraiškų skiriama trečioji vieta, vadinasi, pavyko iškomunikuoti tai, ką režisierius buvo sumąstęs. Asmeninio archyvo nuotr.
Režisieriaus Ado Burkšaičio filmas „Mėta“ (angl. On Purpose) šiais metais Venesueloje vykusiame festivalyje „Encuentro paraCinefagos“ išrinktas geriausiu trumpametražiu filmu. Prieš kelias savaites tas pats filmas 24-ajame tarptautiniame Izmiro trumpametražių filmų festivalyje, vieninteliame Turkijos „Oskaro“ kvalifikaciniame renginyje, paskelbtas vienu iš finalistų – jam atiteko trečioji vieta. Tačiau pats Adas savęs režisieriumi (dar) nevadina vien dėl pečius sulig šiais žodžiais užgulsiančios atsakomybės, nors jo stalčiuje režisūros diplomas, kino aikštelėje jis nuolat kuria naujus filmus, o galvoje minčių – dar keliems į priekį...
„Esu visko kratinys“
Susitikę pirmiausia bandome prisiminti kelintą kartą kalbamės spaudai. Suskaičiuojame – ketvirtą. Šmėsteli mintis, kad dėl manęs galime pasiplanuoti ir dar bent keturis pokalbius į priekį, jei jis nesiliaus stebinęs. Ir jei pirmasis susitikimas kadaise buvo Vinco Grybo gimnazijos mokytojų kambaryje tikriausiai apie laimėtas informatikos olimpiadas, tai dabar susitikę nenutolome nuo kino. Kalbėjomės apie jį nuo idėjos gimimo iki to momento, kai lipi į sceną atsiimti apdovanojimo. Bet iki šio momento per 33-ejus Ado gyvenimo metus būta ir kitų, beje, tarpusavyje lyg ir sunkiai suderinamų, bet realybėje greičiausiai puikiai viena kitą papildančių stotelių. Viena jų – Kembridžo universitete, kur jis studijavo kompiuterių mokslus, po to dirbo moksliniu darbuotoju ir programų sistemų inžinieriumi „Google“, „Barclays“, „T- Mobile“, bet viduje, matyt, ramybės nedavė mintys apie kūrybą, todėl jau 2017 m. mes kalbėjomės Menų spaustuvės grimerinėje iškart po jo spektaklio „Honey, I‘m Home“ premjeros. Todėl jam pačiam buvo logiškas žingsnis 2020 m. pradėti kino režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis tarsi neieškodamas rado formulę, kaip įsilieti į kino kūrėjų bendruomenę, studijuodamas nešėsi savo filosofiją, kuri padėjo lengviau eiti pasirinktu keliu: „Akademijoje stengiausi mažiau galvoti apie skirtumus tarp savęs ir kolegų, o daugiau susitelkiau į tai, kodėl aš čia esu ir ką atėjau padaryti. Kai tau yra trisdešimt, privalumas toks, kad tu jau daugmaž aiškiai žinai, ko nori, todėl eini to pasiimti.“
Beje, jo kurso vadovė režisierė Lina Lužytė patikėjo iš visai kito konteksto atėjusio žmogaus idėjomis, dalinosi įžvalgomis ir Adui kuriant baigiamąjį studijų darbą – trumpametražį filmą „Mėta“.
„Jei Kembridže buvo viskas labai struktūruota, tai akademijoje daug improvizacijos. Pasiduoti jai man buvo iššūkis, nes iš esmės sunkiai tam pasiduodu, o kinas priverčia improvizuoti, priverčia jaukiai jaustis net tose aplinkybėse, kuriose nesu užtikrintas tuo, ką darau“, – kalba Adas ir priduria, kad kine, be improvizacijos, dar galima pastebėti ir daug gražaus matematinio mąstymo. Tačiau kai paklausiu, kaip mieliau dabar į jį kreiptis, jis su šypsena atsako, kad save jam dar gana sunku vadinti menininku, režisieriumi: „Esu atėjęs visai iš kito konteksto, todėl taip save įvardyti būtų labai didelė atsakomybė. Aš vis dar aktyviai programuoju, o tada kuriu filmus, nes vien kuriant filmus būtų gana sudėtinga išgyventi – esu toks visko kratinys.“
Adas Burkšaitis sako, kad romantiškas rūkas, gaubęs režisieriaus profesiją, šiek tiek prasisklaidė. Filmavimo aikštelėje darbas vyksta koncentruotai, susikaupus ir pasitikint kitų sričių profesionalais. Asmeninio archyvo nuotr.
Kūrybinis būdas bendrauti
Abi veiklos Adui vis dar teikia malonumą, tik kūryba atėjo į gyvenimą vėliau – ieškant būdo komunikuoti: „Mes visi turime idėjų, minčių, jaučiame emocijas ir kinas man tapo kūrybiniu būdu bendrauti, patirti gilesnį ryšį su kitu – tokį, kokio gal nepavyksta sukurti per daug įprastinio bendravimo metų.“
Šis jausmas jį lydėjo ilgai, viską sustiprino daugybė peržiūrėtų filmų pajaučiant „tą ryšį“. Iš viso to ir kilo inspiracijos bei motyvacija kurti savo filmą. O kaip teatras? Visai neįdomus?
„Įdomus“, – atsako lakoniškai. Žiūrint istoriškai, samprotauja Adas, teatras per laiko tėkmę labai pakeitė savo paskirtį: „Iš pradžių teatras buvo būdas atvaizduoti tikrovės dalykus, turėjo daug atkūrimo, imitacijos savyje, o kai atėjo kinas, tai jis tapo savotišku tikrovės standartu, nes, tarkime, per stambų planą žiūrintysis lyg ir apsigyvena pasakojamoje istorijoje, o teatras, galima sakyti, dabar tampa daugiau tokia eksperimentine meno šaka. Ir jei kinas yra labiau struktūruotas ir jame daug taisyklių, tai eksperimentinis teatras yra paremtas improvizacija. Kadangi pats esu tame improvizacijos prisijaukinimo kely, tai dar nežinau, ar esu pasiruošęs tokiai kūrybai, bet tikrai būtų įdomu sugrįžti į teatro sceną, pastatyti spektaklį, tam jau turiu daug minčių.“ Ado atėjimas į kiną labai organiškas, tik romantikos šydas per laiką, sako, nukrito – nuo įsivaizdavimo, kaip režisierius iš savo kėdės dalinasi poetiškomis mintimis ir taip įkvepia aktorius, iki realybės, kuri pasibaigia namuose, prie stalo, rašant ir rašant – beje, čia jis įžvelgia labai daug paralelių su programavimu.
Ilgas trumpo metro filmo kelias
Neina atsispirti pagundai panaršyti po Ado mintis, kaip kyla kūrybinės idėjos – pragmatiškai matematiškai ar spontaniškai?
„Iš impulso, – greitai sulaukiu atsakymo, – kai pajunti, kad kurioje nors vietoje yra va kažkas labai įdomaus, kai kyla virtine lydinčių minčių, kartais visai nesusijusių su tuo, ką tiesiogiai pamatei. Man svarbu, kad tai, ką pamačiau, skatintų mano įsitraukimą, kad sulaukčiau jausmo, jog šitame momente norėčiau pabūti ilgiau. Tada jį užsirašau, palaukiu porą savaičių ir matau, ar grįžtu prie to, ar nebe. Dažnai negrįžtu ir nurašau, kad, ai, gal buvo tiesiog per vėlyva naktis... O jei sugrįžtu, tada mintys pradeda vystytis savaime, matau vizualiai, kuriu personažus, aplinkybes, įsivaizduoju atmosferą.“
Penkiolikos minučių trukmės filmas „Mėta“ gimė iš bendros skubėjimo ir nerimo emocijos. Siužetinė linija aiški: aštuonerių metų mergaitės kelionė bandant surasti pagalbą savo sužeistam šuniui. Tačiau režisieriaus užmojis gilus: pamąstyti apie individualią ir kolektyvinę atsakomybes, kokie mes gimstame ir ką nulemia socialinė aplinka.
„Tas filmas tarsi ironiška parafrazė posakiui, kad užauginti vaiką reikia viso kaimo. O kas, jeigu tas kaimas tuo metu yra užsiėmęs kitais dalykais?“ – į gylį skatina nerti Adas.
Kadangi filmas gimė per studijas, jame daug eksperimentavimo, savos režisūrinės kalbos ieškojimo.
„Trumpo metro filmuose yra daug apmąstymo, žinoma, ir daug klaidų, nesėkmių. Esu senas žmogus, bet jaunas režisierius“, – juokauja Adas.
Trumpo metro filmo kūrimo procesas ilgas, trunka beveik metus: kuriamos aplinkybės, scenarijus, personažai, jų savybės, o jau vėliau aktorius yra to personažo ekspertas, jis lygiavertis kūrėjas. Gerai, sakau, jei tai suaugęs žmogus, o kaip dialogą vystyti su vaiku aktoriumi, kaip, pavyzdžiui, tavo filme „Mėta“?
„Pirmiausia tai puiki režisūrinė treniruotė, – kalba Adas. – Bendraujant su vaiku, neturi galimybės ilgai išlaikyti jo dėmesio, todėl reikia kalbėti glaustai ir aiškiai, daugiau bendrauti per emocijas, leidžiant jam pajusti, kad bet kokia frazė gali turėti skirtingą emocinę temperatūrą.“
„Mėta“ – melancholiškas ir dramatiškas filmas, kuris be jokių tiesioginių užuominų ar moralizavimo kalba apie kaltę dėl visuomenėje egzistuojančio visų formų smurto. Kritikai festivaliuose įvertino aktorinės interpretacijos galią ir audiovizualinės kalbos meistriškumą, o ar pats režisierius jautrus kritikai?
„Esu pramokęs nejautrumo. Žinoma, jautriai reaguoji į tai, kas tau rūpi. Pirminė reakcija būna nesuvaldomas pyktis, bet kai kritikos gauni daug ir ji kartojasi, supranti, kad žmonės nori tau padėti“, – pragmatiškai kalba Adas. Ir ne tik šiuo klausimu jis pragmatiškas. Net ir paklaustas, ką jam reiškia pastarieji laimėjimai kino festivaliuose, jis kalba paprastai: „Trumpametražių filmų pagrindinis pristatymo būdas yra festivaliai, tikslas – savo filmą parodyti kino salėje. Pirmiausia svarbu, kad kas nors pamatė tavo filmą, kad žmogus nusprendė skirti savo laiką to filmo peržiūrėjimui, o jei tai, ką pamatė, dar ir sukėlė jam emocijas, tai išvis jau laimėjimas. Žinoma, smagu sulaukti grįžtamojo ryšio ir apdovanojimų. Bet iš esmės dalyvavimas festivaliuose atveria didesnes galimybes toliau kurti filmus, be to, taip ateina supratimas, kad ta kryptis, kuria eini, bent iš dalies pasiteisina. Jei iš 3500 paraiškų skiria trečiąją vietą, vadinasi, kad galbūt man pavyko iškomunikuoti tai, ką buvau sumąstęs...“
Filmas „Mėta“ jau spėjo prasisukti ne viename festivalyje – nuo Palm Springso (JAV) iki Vienos. Ar turėsime galimybę jį išvysti ir Lietuvoje? Režisierius labai to tikisi ir besibaigiant pokalbiui prasitaria, kad šiuo metu jau paskutinėje kūrybos fazėje yra ir naujas jo trumpo metro filmas. Viskas yra savotiška repeticija prieš ilgą metrą, neslepia jis ir patikina, kad tokiam jau taip pat baigia pribręsti: „Noriu į tą etapą ateiti su kuo daugiau patirties...“
Beje, jo kurso vadovė režisierė Lina Lužytė patikėjo iš visai kito konteksto atėjusio žmogaus idėjomis, dalinosi įžvalgomis ir Adui kuriant baigiamąjį studijų darbą – trumpametražį filmą „Mėta“.
„Jei Kembridže buvo viskas labai struktūruota, tai akademijoje daug improvizacijos. Pasiduoti jai man buvo iššūkis, nes iš esmės sunkiai tam pasiduodu, o kinas priverčia improvizuoti, priverčia jaukiai jaustis net tose aplinkybėse, kuriose nesu užtikrintas tuo, ką darau“, – kalba Adas ir priduria, kad kine, be improvizacijos, dar galima pastebėti ir daug gražaus matematinio mąstymo. Tačiau kai paklausiu, kaip mieliau dabar į jį kreiptis, jis su šypsena atsako, kad save jam dar gana sunku vadinti menininku, režisieriumi: „Esu atėjęs visai iš kito konteksto, todėl taip save įvardyti būtų labai didelė atsakomybė. Aš vis dar aktyviai programuoju, o tada kuriu filmus, nes vien kuriant filmus būtų gana sudėtinga išgyventi – esu toks visko kratinys.“
Adas Burkšaitis sako, kad romantiškas rūkas, gaubęs režisieriaus profesiją, šiek tiek prasisklaidė. Filmavimo aikštelėje darbas vyksta koncentruotai, susikaupus ir pasitikint kitų sričių profesionalais. Asmeninio archyvo nuotr.
Kūrybinis būdas bendrauti
Abi veiklos Adui vis dar teikia malonumą, tik kūryba atėjo į gyvenimą vėliau – ieškant būdo komunikuoti: „Mes visi turime idėjų, minčių, jaučiame emocijas ir kinas man tapo kūrybiniu būdu bendrauti, patirti gilesnį ryšį su kitu – tokį, kokio gal nepavyksta sukurti per daug įprastinio bendravimo metų.“
Šis jausmas jį lydėjo ilgai, viską sustiprino daugybė peržiūrėtų filmų pajaučiant „tą ryšį“. Iš viso to ir kilo inspiracijos bei motyvacija kurti savo filmą. O kaip teatras? Visai neįdomus?
„Įdomus“, – atsako lakoniškai. Žiūrint istoriškai, samprotauja Adas, teatras per laiko tėkmę labai pakeitė savo paskirtį: „Iš pradžių teatras buvo būdas atvaizduoti tikrovės dalykus, turėjo daug atkūrimo, imitacijos savyje, o kai atėjo kinas, tai jis tapo savotišku tikrovės standartu, nes, tarkime, per stambų planą žiūrintysis lyg ir apsigyvena pasakojamoje istorijoje, o teatras, galima sakyti, dabar tampa daugiau tokia eksperimentine meno šaka. Ir jei kinas yra labiau struktūruotas ir jame daug taisyklių, tai eksperimentinis teatras yra paremtas improvizacija. Kadangi pats esu tame improvizacijos prisijaukinimo kely, tai dar nežinau, ar esu pasiruošęs tokiai kūrybai, bet tikrai būtų įdomu sugrįžti į teatro sceną, pastatyti spektaklį, tam jau turiu daug minčių.“ Ado atėjimas į kiną labai organiškas, tik romantikos šydas per laiką, sako, nukrito – nuo įsivaizdavimo, kaip režisierius iš savo kėdės dalinasi poetiškomis mintimis ir taip įkvepia aktorius, iki realybės, kuri pasibaigia namuose, prie stalo, rašant ir rašant – beje, čia jis įžvelgia labai daug paralelių su programavimu.
Ilgas trumpo metro filmo kelias
Neina atsispirti pagundai panaršyti po Ado mintis, kaip kyla kūrybinės idėjos – pragmatiškai matematiškai ar spontaniškai?
„Iš impulso, – greitai sulaukiu atsakymo, – kai pajunti, kad kurioje nors vietoje yra va kažkas labai įdomaus, kai kyla virtine lydinčių minčių, kartais visai nesusijusių su tuo, ką tiesiogiai pamatei. Man svarbu, kad tai, ką pamačiau, skatintų mano įsitraukimą, kad sulaukčiau jausmo, jog šitame momente norėčiau pabūti ilgiau. Tada jį užsirašau, palaukiu porą savaičių ir matau, ar grįžtu prie to, ar nebe. Dažnai negrįžtu ir nurašau, kad, ai, gal buvo tiesiog per vėlyva naktis... O jei sugrįžtu, tada mintys pradeda vystytis savaime, matau vizualiai, kuriu personažus, aplinkybes, įsivaizduoju atmosferą.“
Penkiolikos minučių trukmės filmas „Mėta“ gimė iš bendros skubėjimo ir nerimo emocijos. Siužetinė linija aiški: aštuonerių metų mergaitės kelionė bandant surasti pagalbą savo sužeistam šuniui. Tačiau režisieriaus užmojis gilus: pamąstyti apie individualią ir kolektyvinę atsakomybes, kokie mes gimstame ir ką nulemia socialinė aplinka.
„Tas filmas tarsi ironiška parafrazė posakiui, kad užauginti vaiką reikia viso kaimo. O kas, jeigu tas kaimas tuo metu yra užsiėmęs kitais dalykais?“ – į gylį skatina nerti Adas.
Kadangi filmas gimė per studijas, jame daug eksperimentavimo, savos režisūrinės kalbos ieškojimo.
„Trumpo metro filmuose yra daug apmąstymo, žinoma, ir daug klaidų, nesėkmių. Esu senas žmogus, bet jaunas režisierius“, – juokauja Adas.
Trumpo metro filmo kūrimo procesas ilgas, trunka beveik metus: kuriamos aplinkybės, scenarijus, personažai, jų savybės, o jau vėliau aktorius yra to personažo ekspertas, jis lygiavertis kūrėjas. Gerai, sakau, jei tai suaugęs žmogus, o kaip dialogą vystyti su vaiku aktoriumi, kaip, pavyzdžiui, tavo filme „Mėta“?
„Pirmiausia tai puiki režisūrinė treniruotė, – kalba Adas. – Bendraujant su vaiku, neturi galimybės ilgai išlaikyti jo dėmesio, todėl reikia kalbėti glaustai ir aiškiai, daugiau bendrauti per emocijas, leidžiant jam pajusti, kad bet kokia frazė gali turėti skirtingą emocinę temperatūrą.“
„Mėta“ – melancholiškas ir dramatiškas filmas, kuris be jokių tiesioginių užuominų ar moralizavimo kalba apie kaltę dėl visuomenėje egzistuojančio visų formų smurto. Kritikai festivaliuose įvertino aktorinės interpretacijos galią ir audiovizualinės kalbos meistriškumą, o ar pats režisierius jautrus kritikai?
„Esu pramokęs nejautrumo. Žinoma, jautriai reaguoji į tai, kas tau rūpi. Pirminė reakcija būna nesuvaldomas pyktis, bet kai kritikos gauni daug ir ji kartojasi, supranti, kad žmonės nori tau padėti“, – pragmatiškai kalba Adas. Ir ne tik šiuo klausimu jis pragmatiškas. Net ir paklaustas, ką jam reiškia pastarieji laimėjimai kino festivaliuose, jis kalba paprastai: „Trumpametražių filmų pagrindinis pristatymo būdas yra festivaliai, tikslas – savo filmą parodyti kino salėje. Pirmiausia svarbu, kad kas nors pamatė tavo filmą, kad žmogus nusprendė skirti savo laiką to filmo peržiūrėjimui, o jei tai, ką pamatė, dar ir sukėlė jam emocijas, tai išvis jau laimėjimas. Žinoma, smagu sulaukti grįžtamojo ryšio ir apdovanojimų. Bet iš esmės dalyvavimas festivaliuose atveria didesnes galimybes toliau kurti filmus, be to, taip ateina supratimas, kad ta kryptis, kuria eini, bent iš dalies pasiteisina. Jei iš 3500 paraiškų skiria trečiąją vietą, vadinasi, kad galbūt man pavyko iškomunikuoti tai, ką buvau sumąstęs...“
Filmas „Mėta“ jau spėjo prasisukti ne viename festivalyje – nuo Palm Springso (JAV) iki Vienos. Ar turėsime galimybę jį išvysti ir Lietuvoje? Režisierius labai to tikisi ir besibaigiant pokalbiui prasitaria, kad šiuo metu jau paskutinėje kūrybos fazėje yra ir naujas jo trumpo metro filmas. Viskas yra savotiška repeticija prieš ilgą metrą, neslepia jis ir patikina, kad tokiam jau taip pat baigia pribręsti: „Noriu į tą etapą ateiti su kuo daugiau patirties...“
Lina Morkūnienė
Raimondas iš Raseinių:
