„Sau aš tiesiog žmogus, bandantis atrasti save ir per kūrybos prizmę“, – sako lukšietė Silvija Bernotavičiūtė, kurią daugelis pažįsta kaip gėlininkę, daigų augintoją. Tad kvietimas į Silvijos tapybos darbų parodą „Kai baltas angelas sparnu paliečia žemę...“ daugelį ir nustebino, ir pradžiugino.

Pirmoji lukšietės paroda surengta Lukšių kultūros namų antro aukšto hole, į jos atidarymą sugužėjo bičiuliai, artimieji, o šios parodos iniciatorė – Lukšių bibliotekininkė Rima Bakienė. Parodoje džiugina net 22 tapybos darbai.

Silvija atskleidė, kad su spalvomis pradėjo draugauti vaikystėje, tačiau šis pomėgis pasimiršo, o atgijo pradėjus studijuoti Kauno kolegijoje želdinių dizainą, lankant dailės užsiėmimus.

„Mano draugė Vidutė paprašė nutapyti paveikslą. Tai vienas iš pirmųjų paveikslų ir buvo 2014 m. nutapytos aguonos ant drobės. Vėl buvo tarpas, kai nedraugavau su teptukais, bet ateina momentas, kai vėl norisi prisiliesti prie spalvų. Pradėjau lankyti užsiėmimus „Mena meną“ menų studijoje Šakiuose, kur teko prisiliesti ir prie profesionalaus meno, prie dailės dalykų, kurie man buvo nežinomi“, – apie tapybos atsiradimą savo gyvenime pasakojo S. Bernotavičiūtė.

Rodydama nutapytą paveikslą „Obuolys“, Silvija svarstė, kad tai viso ko pradžia, nes būtent nuo jo prasidėjo mūsų gyvenimas, taip ir ji profesionaliau tapyti pradėjo nuo obuolio. Ji taip pat atskleidė, kad nemažai paveikslų yra išdovanojusi, jos darbai iškeliavę į Klaipėdą, Vilnių, Paryžių, Londoną.

„Kaip ir kada aš tapau? Kai ateina įkvėpimas, kai pasiilgstu teptuko... Daugiausiai žiemą, nes gėlininkui dabar atostogos. Imuosi kartais teptuko ir sezono metu. Tuomet patrumpini miego valandas. Tapyba man – tai malonumas, relaksas, tiesiog gyvenimo dalis, – sako Silvija. – Kažkur pamatyti vaizdai, paveiksliukas, fotografija – ir atsiduria drobėje. Kodėl mėlynos aguonos? Nes man taip norėjosi.“

S. Bernotavičiūtės darbuose – gėlės, peizažai, sniege, žalumoje skendinčios sodybos, sniegenos ir kita. Parodos autorė atskleidžia, kad kol kas portretų tapyti nesiima, tapo ir akrilu, ir aliejiniais dažais.

„Jei davė Dievulis talentą, būtų nuodėmė jį laikyti padėtą stalčiukyje ir toliau... Manau, reikia bandyti, eiti, daryti, kurti, piešti, šypsotis ir viskas bus gerai“, – kalbėjo Silvija.

Silviją su pirmąja paroda atvyko pasveikinti Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius, kuris taip pat imasi teptuko, su Silvija kartu lankė ir minėtą „Mena meną“ studiją.

„Lukšietę Silviją sutikau menų studijoje. Gyvenimas suvedė mane ir toliau su Lukšiais, tapau seniūnu. Manau, Silvija turi gerą spalvų pojūtį, man patinka spalvingi paveikslai. Žiūriu į jos darbus – tie pūkeliai, tas ežiukas rūke – malonu prisiminti vaikystę...“ – kalbėjo seniūnas.

Gražia kaimynyste su Silvija pasidžiaugė ir jau minėta jos draugė V. Aleknavičienė, kuri prisiminė, kad toje gatvėje, kur gyvena Silvija, nuo seno gyveno labai talentingi žmonės.

„Garsus dailininkas Antanas Venys. Nuo jo už vienos gryčios – Puidokų namai, tai moterys dirbo Dailės kombinate, namuose mezgė. Tolėliau gyveno siuvėja Povilaitienė, buvo tikra dizainerė... – prisiminimais dalijosi V. Aleknavičienė. – Paprašiau per gimtadienį, nes buvo taip liūdnoka, Silvutės nupiešti ką nors ryškaus, nes mėgstu tokias spalvas. O pamačiusi bibliotekoje kitos dailininkės parodą, pasakiau, kad ir tavo, Silvute, būtų čia paroda.“

Šiltus sveikinimo žodžius parodos autorei skyrė parodos atidaryme apsilankę Silvijos draugai, bičiuliai, kurie dėkojo jai už dalijimąsi gerumu, paramą gėlėmis, ypač bažnyčios papuošimui.

Be abejo, mamos pomėgiu tapyti džiaugiasi ir artimieji – sūnus Lukas ir dukra Gabrielė.

„Atsimenu nuo vaikystės – mama turi labai geras rankas. Ir piešia, ir rašo labai gražiai, ir mokyklai pridarydavo įvairių rankdarbių. Smagu, kad savo kūrybinius sugebėjimus mama perkelia ir gamindama gėlių puokštes, tapydama. Nors mama sakydavo, kad gal jau per vėlu tapyti, toks amžius... Manau, niekada niekas nėra vėlu, tik reikia išdrįsti. O tapyba ir ši paroda tik labai graži pradžia...“ – kalbėjo sūnus Lukas dėkodamas lukšiečiams už mamos palaikymą.