2003 m. sausio 29 d. amžinai nutilo kuklaus, talentingo, nuoširdaus ir linksmo Staliorių kaimo kūrėjo Juozo Didžbalio širdis. Būtent sausio 29 d. kraštietis šiltai prisimintas Lukšių bibliotekoje. 

Poetas, spaudos talkininkas, kraštotyrinkas J. Didžbalis yra sakęs, kad vieninteliu pasaulyje turtu laiko knygą. Todėl aukso nugarėlėmis Juozo knygų spintoje buvo išsirikiavę „Akademinio lietuvių kalbos žodyno“ tomai, Antano Juškos „Lietuviškos dainos“, Kazimiero Būgos „Rinktiniai raštai“, Jono Basanavičiaus, H. K. Anderseno, daugelio šalių pasakos, Homeras, J. V. Gėtė, V. Šekspyras, A. Puškinas, M. J. Lermontovas... Per porą tūkstančių spaudinių. 

Daugiausiai apie J. Didžbalį, gali papasakoti, žinoma, kraštiečiai. Liepalotiškė, buvusi ilgametė bibliotekininkė Teresė Ulinskienė pasakojo, kad J. Didžbalis labai mylėjo savo tėviškę, Lietuvą, gimtąjį kaimą ir jo žmones.

„Viso gimto kaimo apylinkes iššniukštinėjo, senus žmones išklausinėjo, daug ką išgirdęs užrašė ir paskelbė rajono bei respublikinėje spaudoje. Juozas yra surinkęs nemažai tautosakos, tai ir jo mamos sesers 1954 m. padainuotos ir užrašytos lietuvių liaudies dainos, epigramos, patarlės, priežodžiai, pasakos, minklės, garsų pamėgdžiojimai, žaidimai. Kai skaitydavom „Valstiečių laikraštyje“ Anupro Dirvelės nuotykius, net nežinojom, kad tai kraštiečio kūryba“, – kalbėjo T. Ulinskienė.

Juozas turėjo ir daugiau slapyvardžių – J. Bartuška, Pranas Netranas, J. Dratas, P. Kukutis, Matas Špykis, Zanavykas keliauninkas bei kitus. Vienas iš daugelio Juozo pomėgių buvo filatelija.

T. Ulinskienė prisiminė, kad sėsdavo ant dviračio ir važiuodavo pas Juozą, klausydavosi jo pasakojimų apie senąjį Staliorių kaimą, Liepalotų kaime buvusią Jono Žasečio, Antano Plėšiko plytinę, Petro Žasečio vėjo malūną, kalvę, Liepalotų pieno nugriebimo punktą. Iš jo pasakojimų yra sudaryti kraštotyriniai darbai apie Staliorių kaimo istoriją, kapines, koplyčią. 

„Žasečio malūnas yra išlikęs iki šiol, tiesa, stovi Vilniuje, Pilaitėje. Malūną savininkų palikuonys pardavė, malūnas buvo pervežtas, restauruotas, jame dabar vyksta renginiai“, – pasakojo liepalotiškė pridurdama, kad Juozo kūrybinis palikimas, atspausdintas rašomąja mašinėle, buvo saugomas Liepalotų bibliotekoje. 

J. Didžbalio pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas 1947 m. Šakių apskrities laikraštyje „Tikruoju keliu“, vėliau kūryba spausdinama ir kituose leidiniuose. Kaip prisiminimų popietėje pasakojo Šakių viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja  Lina Eringienė, daugiau nei prieš dešimtmetį T. Ulinskienė surinktą J. Didžbalio kūrybą perdavė viešajai bibliotekai. 2011 m. buvo išleista jo kūrybos rinktinė „Ties kiemo vartais“, kurioje pateikiami eilėraščiai, eiliuotos pasakos vaikams, parašytos maždaug per penkiasdešimt metų. 

„Ties kiemo vartais prasidėjo jo pasaulis, netoli savo namų jis ir baigėsi... Tad kitaip ir negalėjom knygos pavadinti. J. Didžbalį kaip rašytoją vertino, jis jau 1951 m. buvo Lietuvos jaunųjų rašytojų suvažiavimo dalyvis. Juozas buvo nuolatinis „Poezijos pavasarių“ švenčių dalyvis“, – prisiminė L. Eringienė akcentuodama, kad „Ties kiemo vartais“ buvo pirmoji bibliotekos knyga, kuri sudaryta po kūrėjo mirties. 

J. Didžbalis dėl sunkių gyvenimo sąlygų, silpnos sveikatos nepasiekė didesnių mokslų, baigė tik  dvi Šakių gimnazijos klases, bet tai nesutrukdė išmėginti kūrėjo plunksną, būti rajoninio laikraščio „Draugas“ neetatiniu korespondentu, respublikinių laikraščių uoliu talkininku. 

Lukšietė, Juozo giminaitė Daiva Pavalkienė taip pat pasidalino prisiminimais: „Mažai Juozą prisimenu. Per mano mamos šermenis ateina per vartus, rankoje sakvojažą ir dvi kalijas neša. Tankiai ateidavo, bet kad jis buvo poetas, kažkodėl mama nepasakodavo. Jo namas toks ilgas buvo, gaila, kad iki šių dienų neišliko.“

O štai liepalotiškė, bendruomenės centro „Tėviškė“ pirmininkė Alvyra Janavičienė pasakojo, kad J. Didžbalį prisimena nuo vaikystės: „Juozas ėjo pas knygnešį Bacevičių į Karčrūdę, ten rašė apie Lietuvą... Užeidavo Juozas kaskart pas tėvus. O kai mokiausi mokykloje, tai Juozukas mums visokių intermedijų prirašydavo, dar vaidinti pamokydavo.“

J. Didžbalis mielai rašė eilėraščius vaikams, tad pirmieji į rankas paėmę jo knygą „Ties kiemo vartais“ skaitė bibliotekos lankytojai moksleiviai Ugnė ir Dominykas, po to ir kiti prisiminimų popietės dalyviai. 

„Aš lietuvis. Lietuvišką širdį / Dar krūtinėje savo nešu. / Manyje ji gyvens, / Per ją kraujas sruvens, / Nors palikęs tik vienu lašu“, – rašė J. Didžbalis.