Zanavykų muziejuje vasario 2 d. buvo pristatyta istoriko Eimanto Gudo knyga apie garsiausias LDK gimines – „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“. Autorius pristatė šių didžiausią galią turėjusių giminių istorijas, aptarė jų klestėjimo, pakilimo ir nuopuolio laikotarpius. Savo įžvalgomis pasidalino ir architektūros istorikas bei dvarų paveldo tyrėjas dr. Marius Daraškevičius.
Knygoje, išleistoje daugiau nei prieš metus, kalbama apie aristokratų Radvilų, Chodkevičių, Pacų, Sapiegų bei Tiškevičių gimines. Susitikimo pradžioje knygos autorius E. Gudas pirmiausiai priminė, kuo skiriasi aristokratija nuo bajorijos. Pasak istoriko, aristokratija yra iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „geriausiųjų valdžia“.
„Lietuvoje buvo siaubingai daug bajorų ir dauguma jų aristokratiško gyvenimo negyveno ir juos vadinti aristokratais nederėtų. Pas mus 10 proc. gyventojų buvo bajorai. Aristokratais galėtume vadinti tik tuos bajorus, kurie turėjo didelius dvarus, didelius turtus, prestižą ir didelę politinę valdžią, – priminė istorikas – Dabar mes aristokratų praktiškai neturime, gal kokios 4–5 šeimos.“
Knygos autorius pripažino, kad iš visų ištyrinėtų giminių Radvilų giminei jaučia didžiausią simpatiją, pajuokavo, kad apie Radvilas galėtų kalbėti iki ryto, nes ši giminė svarbi ir visai krikščioniškajai Europai, žinoma kone visame pasaulyje, todėl jai knygoje skirta daugiausia dėmesio ir vietos.
„Tai pati aristokratiškiausia, iškiliausia giminė – garsi nuo Škotijos iki Sicilijos ir nuo Portugalijos iki Rusijos. Visoje Europoje sunku rasti tokius kaip Radvilos. Ši giminė unikali kaip žemvaldžiai, Radvilos valdė pusantro milijono ha žemės. Didžiausios Radvilų valdos buvo Baltarusijoje ir jie išliko patys turtingiausi iki sovietų okupacijos pradžios“, – akcentavo E. Gudas pridurdamas, kad visai nedaug trūko, kad būtų tapę suverenūs.
Dar vienas Radvilas išskiriantis bruožas, anot autoriaus, kad ši giminė sugebėjo išlikti svarbiausia pagal politinę ir socialinę įtaką valstybėje beveik 400 metų, iki pat LDK žlugimo.
Pasak E. Gudos, Radvilos turėjo savo laidojimo panteoną ir „apskritai mūsų didikų laidotuvės buvo kelių dienų prabangios iškilmės su fejerverkais, patrankų šūviais, pokyliais“.
Pasak knygos autoriaus, šiuo metu pasaulyje gyvena maždaug 100 Radvilų. Didžioji Radvilų dalis po 1990 m. apsistojo Lenkijoje, Varšuvoje. Tačiau yra išsibarsčiusių po JAV, Prancūziją, Italiją. Lietuvoje negyvena, deja, nė vienas.
„Jie domisi ir Lietuva. Turime pirmąjį Radvilą – Konstantiną, kuris, kaip ambasadorius, atstovauja Lenkijai Lietuvoje, – priminė E. Gudas. – Kunigaikštis Motiejus Radvila Lietuvoje investuoja, lankosi kultūrinėse institucijose, yra dažnas Valdovų rūmų svečias, padovanojo eksponatų.“
Kalbėdamas apie didikų Pacų giminę, autorius paminėjo, kad šios giminės didžiausi rūmai buvo Jiezne. Pacų rezidenciją Jiezne kai kurie istorikai yra linkę vadinti lietuviškuoju Versaliu. Pacai 18 a. antroje pusėje pastatydino rūmus, kuriuose buvo 12 salių, 52 kambariai ir 365 langai (pagal mėnesių, savaičių ir dienų skaičių metuose). Dvi šios didikų giminės rezidencijos buvo ir Vilniuje – Didžiojoje gatvėje, kur dabar yra įsikūręs „Pacų“ viešbutis, o kituose Pacų rūmuose Vilniaus senamiestyje yra įsikūrusi Lenkijos ambasada. Pasak istoriko, Pacai išmirė 19 a. pabaigoje.
„Mūsų Pacai yra lietuviškos kilmės, manoma, kad jų pavardė kilusi nuo įvardžio pats... Jie yra maždaug iš dabartinių Gardino apylinkių. Iš mano aprašytų giminių ir Radvilos lietuviška giminė. Chodkevičiai iš dabartinės Baltarusijos, Tiškevičiai iš Ukrainos, Sapiegos iš Rusijos“, – teigė istorikas.
Susitikimo moderatoriui pasiteiravus, kuri iš penkių knygoje aprašomų šeimų buvo aktyviausia tarpukariu Lietuvos sostinėje Kaune, istorikas paminėjo, kad Radvilos turėjo du dvarus, nei Chodkevičių, nei Pacų jau Lietuvoje nebuvo, tik Sapiega kartais gyveno Vilniuje.
„Be abejo, Tiškevičiai liko ryškiausi tarpukario Lietuvoje. Gyveno Palangoje ir Kretingoje. Savo vaikus leisdavo į Panevėžio lenkų gimnaziją. Laikė save Lietuvos lenkais, bet puikiai integravosi į Lietuvos Respubliką, prisidėdavo prie įvairių Krikščionių demokratų iniciatyvų, vykdė pramonę, užsiimdavo žemės ūkiu“, – kalbėjo knygos autorius.
E. Gudas taip pat pristatė ir minėtų didikų herbus, heraldikos reikšmę. Jis pasakojo, kad Radvilos pagal rangą buvo pirmoji ir vienintelė giminė Lietuvoje, turėjusi Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą, kurį jiems suteikė imperatorius Karolis V.
„Jeigu reiktų pridėti šeštą giminę, tai turbūt būtų Goštautai, nors jų giminė trumpai egzistavo, anksti išmirė, – užsiminė E. Gudas. – Aš nenustosiu rašyti, jau išleista mano antroji knyga ir bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje pavadinimu „Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija: 112 vyrų ir moterų likimai“, pradedu rinkti medžiagą trečiajai, numatytos temos ir ketvirtai bei penktai.“
E. Gudas atskleidė, kad jis pats iš protėvių neturi paveldėjęs mėlyno kraujo, bet Sakartvelo buvusi karališkoji dinastija jam suteikė Sakartvelo Švento Erelio ir Jėzaus Kristaus Tunikos ordino riterio titulą.
Knygos sudarymą apžvelgęs dr. M. Daraškevičius akcentavo, kad ekskursijų gidas Donatas Jokūbaitis knygoje siūlo skaitytojams pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkiais aristokratus menančiais maršrutais.