Kovo 21 d. Zanavykų muziejuje išties netrūko dvariškos dvasios: vyko parodos „Raudondvario grafas B. H. Tiškevičius – fotografas“ atidarymas ir knygos „100 Sūduvos dvarų“ sutiktuvės.
Amatininkų name buvo pristatyta dalis Kauno rajono muziejaus saugomos grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotraukų kolekcijos.
Apie Raudondvario dvaro valdytojo grafo B. H. Tiškevičiaus (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, 1852–1935) aistrą fotografijai, tolimoms kelionėms ir mecenatystei išsamiai pasakojo Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, primindamas, kad grafas gimė Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, tačiau dar vaikystėje neteko tėvo ir motinos. Keturiolikmetis B. H. Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje. Gyveno Paryžiuje, Nicoje, Madeiros saloje. O į Raudondvarį užsukdavo gana retai.
„Jaunasis Tiškevičius augo laisvas nuo rūpesčių, nuo pinigų, buvo išsilavinęs, suaugęs puikiai kalbėjo šešiom kalbom. Keliavo po visą pasaulį, o savo kelionių įspūdžius fiksavo fotografijose. Kelionėje į JAV susipažino ir būsima žmona, žydų kilmės Elžbieta Klara Bancroft. Užsienyje gimė visi trys Henriko ir Elžbietos vaikai. Grafo užfiksuoti kadrai buvo eksponuojami parodose. Tiškevičiaus pavardė sutinkama ir 1901m. pirmojoje fotografijų parodoje Varšuvoje. Jis netgi aktus fotografuodavo“, – grafo Tiškevičiaus gyvenimo faktus vardijo Z. Kalesinskas.
Pasak jo, fotografija buvo itin brangi grafo aistra. Jis turėjo įsirengęs netgi dvi fotolaboratorijas: vieną Paryžiuje, kitą – Vialos dvare, netoli Minsko. Jose buvo supirkta pati naujausia ir moderniausia įranga, kokią tik buvo galima rasti.
„Jo fotografiją galima skirstyti į keletą temų: portretai, kaimo, dvaro, Paryžiaus buitis. Nuotraukos darytos natūralioje šviesoje, taip pat studijose bei režisuotos. Unikalios fotografijos iš kelionės po Alžyrą laikomos vienais pirmųjų reportažinės fotografijos bandymų pasaulyje“, – pasakojo svečias.
Grafas Tiškevičius senatvės sulaukė Pietų Prancūzijoje, netoli Nicos 1935 m. mirė ir buvo palaidotas šalia savo motinos. Raudondvario dvaras atiteko sūnui Benediktui Jonui Tiškevičiui.
Z. Kalesinskas pasakojo, kad Kauno r. muziejus Raudondvaryje turi 261 Tiškevičiaus nuotrauką, jas atrado ir į Lietuvą atvežė lietuvių kolekcininkas Gediminas Petraitis. Atrastos fotografijos leidžia naujai pažvelgti ir į asmeninį grafo Tiškevičiaus gyvenimą. Jose gausu įamžintų akimirkų iš pasivaikščiojimų po parką bei medžioklės scenų. Taip pat nepaprastai įdomūs vaizdai iš kelionės po Prancūziją, kurioje grafą lydėjo pirmoji jo meilė Izabelė Fero.
Paroda bus eksponuojama iki gegužės 1 d.
Knygos „100 Sūduvos dvarų“ autorius Benjaminas Mašalaitis (kairėje) viliasi, kad ši knyga ne vienam pažadins norą pakeliauti po Sūduvos dvarus, o už galimybę išleisti šią knygą Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas dėkojo rėmėjams, tarp jų – ir mūsų krašto. D. Pavalkio nuotr.
Dvariška tema toliau diskutuota pristatant Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) išleistą Benjamino Mašalaičio knygą „100 Sūduvos dvarų“, į kurios puslapius sudėtos senųjų ir naujai atgimusių Sūduvos dvarų istorijos. Kaip pasakojo Vilkaviškio TVIC direktorius Vitas Girdauskas, jis apsidžiaugė sužinojęs, jog vienas didžiausių krašto istorijos ir dvarų kultūros žinovų B. Mašalaitis yra parengęs naują knygą apie Sūduvos dvarus, „Sūduvos krašto dvarų“ (2015 m.) leidinio papildymą ir tęsinį, pristatantį jau net 100 vertingiausiųjų dvarų, tad Vilkaviškio TVIC ir ėmėsi leidybos. Knygą sudaro net 512 puslapių, yra ir informacinis žemėlapis su pažymėtais dvarais, taip pat Sūduvos krašto dvarų, buvusių prieš Pirmąjį pasaulinį karą, sąrašas.
Knygoje pristatomi ir 13 Šakių krašto dvarų. Grįždamas prie Tiškevičių temos, knygos autorius paminėjo, kad Tiškevičiai didžiausią pėdsaką paliko Žemojoje Panemunėje, giminės moterų gyventa ir Sviatošino, Kaimelio dvaruose.
„Ir Zyplių dvare skambėjo Marijos Teresės Tiškevičienės vardas, ji Zyplių dvarą perėmė iš brolio Poniatovskio, tik nežinau, ar ji čia kada lankėsi“, – sakė knygos leidėjas pasidžiaugdamas, kad mūsų rajone net trys dvarai yra įveiklinti ir gausiai lankomi, kad naujus šeimininkus turi Žemosios Panemunės bei Kaimelio dvarai.
„Ne visų dvarų istorijos paįvairintos nuotraukomis, nes kai kuriose nykstančiose dvarvietėse jau nelabai yra ką fotografuoti... Knygoje nemažai senųjų nuotraukų. Seniausia – XIX pab. Baronkapinės Gelgaudiškyje. Kai išleidau pirmą knygą, atsiliepė dvaro savininkų palikuonys, kurie pateikė papildomos informacijos, nuotraukų“, – pasakojo B. Mašalaitis pridurdamas, kad visgi su dvarų nuotraukomis yra skurdus reikalas: caro laikais šito krašto dvarų niekas nefotografavo, Zyplių dvaro savininkas Potockis buvo pasamdęs vargonininką Garalevičių 1910 m., kuris padarė apie 100 dvaro nuotraukų, kurias, deja, kažkur pradangino. Daugiau fotografuotas yra Ilguvos dvaras.
Susitikimo pabaigoje B. Mašalaitis išsakė pastebėjimą, kad dažniausiai dvarai yra virtę kultūros, bendruomenių centrais, susibūrimo vietomis.
„Dvaruose labai trūksta pačios dvaro dvasios. Liūdna, kai lankantis matai, jog dvare jo istorijai skirti kokie du kvadratiniai metrai ant sienos... Kai yra daugybė erdvių, šešiolika salių ir vienoje padėti keli seni krėslai ir stalas, o penkiolikoje bala žino kas... – apgailestavo dvarų istorijos žinovas. – Ne tokių dvarų norėčiau.“
Kaip žinia, B. Mašalaitis yra prisidėjęs prie Gelgaudiškio dvaro baldų suradimo – jam pavyko surasti pono kėdę. Jo teigimu, sunku būtų surasti išlikusių Zyplių dvaro baldų.
Tiek Kauno rajono muziejaus direktoriui Z. Kalesinskui, tiek knygos sudarytojui B. Mašalaičiui dėkojo savivaldybės meras Raimondas Januševičius bei Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė – už galimybę pažinti Tiškevičius, gilinti žinias apie Sūduvos dvarus.
Regina iš Šakių:
