Pasisekė Sintautams ir sintautiškiams, kad vienas žymiausių Lietuvos fotografų Rimaldas Vikšraitis prieš septynias dešimtis metų gimė būtent ten. Todėl ir penktadienio vakaras vietiniame kultūros centre labiau priminė bičiulišką klasiokų susitikimą nei parodos atidarymą. Jokių meno kritikų įžvalgų, jokių patosų – tik šiltas glėbesčiavimasis ir sakiniai, prasidedantys: „A tu atsimeni?..“ Išties tai buvo išskirtinė proga kartu su autoriumi be skubos stabtelėti ties kiekviena fotografija, gerti į save istorijas, likusias už kadro, kuriomis Rimaldas ne taip dažnai ir toli gražu ne taip dosniai linkęs dalintis.
Akylesnieji tuoj pastebėjo simboliką – parodos atidaryme dalyvavo 26 žmonės. Lygiai tiek pat ekspozicijoje ir fotografijų – rečiau arba visai nematytų, iš pačios fotografavimo pradžios. Dumblėtas, ką ten dumblėtas, visai neprabrendamas keliukas, kuriuo jis vaikystėje eidavo į mokyklą. Sako, ten dažniausiai ir palikdavo čebatus. Kitur užfiksuotas visas vasaros linksmybių spektras: nuo balų sargybiniais tapusių vaikų, prie tanko žaidžiančių mergaičių iki tingiai laiką prie vietinio prūdo leidžiančio jaunimo. Truputį namiškių. Šiek tiek erotikos (kaip be jos). Tokias fotografijas, kokios eksponuojamos Sintautuose, jau vadina vintažinėmis – paties išryškintos ir atspausdintos, kai kurios skaičiuoja jau beveik penkias dešimtis metų.
Susirinkusieji į parodą lyg lenktyniaudami vardija nuotraukų herojų vardus, giminystės ryšius, garsiai svarsto, ką kuris dabar veikia, o gal jau ir Anapilyje... Į parodą atėjusios Rimaldo klasiokės smagiai klegėdamos prisimina senus laikus, kaip jis tada vis fotografuodavo, prašydavo vienaip ar kitaip papozuoti. O kad jos tada būtų nujautusios, jog tas ramaus būdo, drovus jaunuolis taps pasaulinio pripažinimo sulaukusiu fotomenininku! Gerai, kad nei liaupsės, nei pripažinimas Rimaldui galvos nesusuko. Penktadienį jis mažame rate prisipažino, kad tiek mandros šnekos, tiek kadaise gauta kritika, „kaip tokį siaubą galima fotografuoti“, jam galvoje neužsilieka. Jis gyvena savo gyvenimą, dėlioja naujus kūrybinius užmojus, apie kuriuos neatvirauja. Ar sureikšmina savo apvalią sukaktį, kuri iš tiesų buvo kovą? Šypsosi ir sako, kad širdy jaučiasi ne daugiau trisdešimties. Jam patinka sėsti ant dviračio, važiuoti po apylinkes, leistis į pokalbius su žmonėmis. Viskas, atrodo, gimsta lengvai ir organiškai, nes pats yra toks pat, kaip ir kiti jo aplinkoje gyvenantys žmonės. Nesvarbu, kur gyventų – Sintautuose, Kudirkos Naumiestyje ar Vilkaviškyje. Jis visur vietinis.
Būtent tokiu pavadinimu balandžio 10 d. Vilniaus fotografijos galerijoje buvo atidaryta personalinė R. Vikšraičio paroda. Sostinės meno gerbėjams tai taip pat gera proga susipažinti su mažiau rodytais ir eksploatuotais ankstyvaisiais R. Vikšraičio kūriniais. Skirtingai nei populiariausiuose cikluose „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“, 1975–1985 metais kurtose fotografijose mažiau groteskiškų elementų, bet jau labai aiškiai juntamas autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą. R. Vikšraitis moka sukurti autentišką fotografijų atmosferą, kuri gimsta iš to, kad jis nesirenka stebėtojo pozicijos, jis yra tos aplinkos dalis, kaip ir buvo minėta, – vietinis.
Po 2009 m. Arlio fotografijos festivalyje pelnyto Metų atradimo prizo, kuriam R. Vikšraitį nominavo britų fotografijos legenda Martinas Parras, autoriaus parodos rengiamos visame pasaulyje, išleistas ne vienas katalogas, o dažna Lietuvos fotografijos reprezentacija neįsivaizduojama be R. Vikšraičio darbų.
Tuos, kurie nespėjo ar nežinojo apie renginį Sintautuose ar Vilniuje, o gal kas tik girdėjo ir visada norėjo susipažinti su Rimaldo kūryba, linkiu, kad keliai nuvestų į dar bent mėnesį veiksiančias parodas, nes tai fotografas, kurio darbų su niekuo nesupainiosi, jis kalba apie tikrą gyvenimą, tad pelnytai tapo vieninteliu lietuviu, laimėjusiu didžiausio ir svarbiausio Europoje Arlio fotografijos festivalio prizą. Jei kartais parodoms pritrūks laiko, į nacionalinio transliuotojo laidos „Perspektyva“ pusvalandį sugulė visa esmė, bylojanti, koks žmogus ir kūrėjas yra R. Vikšraitis. Tikiu, kad abejingų neliks.
Raimondas iš Raseinių:
