Moterų vaidmuo partizaninėje kovoje: be jų pasipriešinimas būtų kitoks

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Andriaus Tumavičiaus tvirtinimu, okupacijos metais miškuose partizanavo per 700 moterų: vienos sekė paskui giminės vyrus, kitos bėgo nuo čekistų represijų. L. Poškevičiūtės nuotr.

Zanavykų muziejaus darbuotojai pakvietė susipažinti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų atliktais tyrimais apie Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanių – moterų kovotojų likimus. Kokį vaidmenį jos vaidino toje kovoje, dėl kokių priežasčių imdavosi tokios pavojingos veiklos, išeidavo į miškus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikai Ramona Staveckaitė-Notari, Andrius Tumavičius ir Lina Gerdvilytė-Natkevičienė supažindino su tyrimo „Moterys ginkluotoje rezistencijoje Pietų Lietuvoje (Nemuno srities atvejis)“ medžiaga. R. Staveckaitė-Notari akcentavo, kad okupacijos metais miškuose partizanavo apie 700 moterų, Pietų Lietuvoje apie 160. Pasak istorikės, kartais sudėtinga atskirti aktyvią ryšininkę nuo partizanės, nes kovos sąlygos lėmė, kad vienas moters vaidmuo galėjo virsti kitu, arba moteris vienu metu galėjo atlikti du darbus.

Adomas Mickevičius yra parašęs du istorinius kūrinius „Živilė“ ir „Gražina“ – apie lietuvių moterų herojiškumą. Ir partizanai savo atsišaukimuose kvietė lietuves moteris eiti į partizanų gretas.

„Jei tavo gyslose teka Gražinos kraujas; kur mūsų Margiriai, Gražinos, Živilės?“ – citavo atsišaukimų tekstus R. Staveckaitė-Notari.

Ji dar akcentavo, kad moteris partizanes savo gretose visgi ne visi vyrai norėjo matyti: „Ypač Suvalkijoje, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas 1947m. įsakyme nurodė: „Mūsų organizacija yra karinė, o ne senelių, vaikų ar moterų prieglauda.“

LGGRTC vyriausiasis istorikas A. Tumavičius sakė, kad jau trečius metus nagrinėja į miškus pasitraukusių moterų biografijas: kas jos tokios, ką jos veikė, dėl ko jos kovojo, kodėl išėjo?

„Pirmiausiai išsiryškinom partizanės sąvoką. Tai yra moteris, kuri priklausė ginkluotos rezistencijos organizacijai, nepaisant to, kiek toje organizacijoje buvo ir kokias funkcijas atliko. Kol kas nenagrinėjom ryšininkių, nes jų buvo žymiai daugiau ir jų veikla buvo kitokia, nors taip pat labai reikšminga. Bet čia jau mūsų tyrimų ateities planai“, – kalbėjo A. Tumavičius.

Jis priminė, kad Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas sovietams prasidėjo 1944 m. ir truko iki 1953 m. Partizanų būriai kūrėsi teritoriniu principų. Iš viso partizanų gretose buvo apie 50 tūkst. žmonių. Suvalkija išsiskiria tuo, kad jau 1945 m. čia įkuriama Tauro apygarda.

Pasak istoriko, šio tyrimo erdvė – Nemuno sritis (Suvalkija ir Dzūkija), kur veikė Tauro ir Dainavos apygardos. Išnagrinėta 168 partizanių biografijos. Anot svečio, kiekvienos moters biografijai iškėlė 12 klausimų – gimimo metai, socialinė kilmė, įsitraukimo į partizaninę veiklą motyvai, laikas, likimas, ar buvo susituokusios, ar turėjo vaikų... Planuojama ištyrinėti beveik visą Lietuvos teritoriją.

„Kokios gi buvo moterų įsijungimo į partizanų būrius priežastys? Pirmiausia daugumos šių mergaičių, merginų, moterų, ėjusių partizanauti, giminės jau buvo partizanų gretose. Taip pat vengdamos represijų. Kitos įstojo savanoriškai. Geležinio Vilko rinktinės partizanė Albina Bunevičiūtė-Aušrelė prieš egzekuciją rusų okupantams išrėžė: „Aš jūsų nekenčiu ir keršiju už savo areštuotą tėvą“, – vardija istorikas įsitraukimo į partizaninę veiklą motyvus ir daro išvadą: iš tyrimų susidarė tokia kolektyvinė Nemuno srities partizanės biografija – dauguma yra gimusių po 1918 m., lietuvės, nemaža dalis Tauro apygardos partizanių turėjo vidurinį išsilavinimą, dauguma partizanių buvo nesusituokusios jaunos merginos, neturinčios vaikų, nors buvo atvejų, kai partizanai sukurdavo šeimas, susituokdavo kovos draugų akivaizdoje. Partizanės daugiausia miške vykdė ūkines funkcijas, nemažai dalyvavo ginkluotose kovose. Rezistenčių likimai – areštuotos arba žuvusios.

„Moterys netapdavo šeimose pirmi asmenys, kurie išėjo į mišką. Dažniausiai į mišką išeidavo broliai ir vyrai. 1944 m. sovietams paskelbus mobilizaciją, vyrai, gimę nuo 1912 m. iki 1926-ųjų, pasitraukimą į mišką matė kaip galimybę išvengti mobilizacijos. Sovietai ištrėmė pirmiausiai partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų šeimas, kad neliktų kam partizanus remti. Partizanės užsiėmė daugiausiai ūkiniais darbais: skalbė, virė, adė drabužius, spausdino atsišaukimus. Tauro apygarda išsiskiria medikių kiekiu, jos gydė partizanus, nemaža dalis jų buvo Kauno medicinos universiteto studentės ar dirbusios Marijampolės ligoninėje“, – pabrėžė istorikas pridurdamas, kad „pagrindinis partizaninio pasipriešinimo krūvis krito ant kaimo pečių, kad Lietuvos partizaninis karas buvo kaimo karas su sovietiniais okupantais“.

Apie partizanes, kurios išėjo mišką jau turėdamos vaikų, partizanių tardymus, pasidalino ir istorikė R. Staveckaitė-Notari.

„Išskyrus, kad jos buvo fiziškai kankinamos, dažnai buvo pažeminamos kaip moterys, taip pat ir seksualine prievarta. Anuomet moterys būdavo ilgaplaukės, todėl buvo tampomos už plaukų, kad nuo skalpo atšokdavo oda arba tuos plaukus nurėždavo. Tardytojai moterims sakydavo, kad žino, kur yra jų vaikai, taip siekdami išgauti iš jų žinių. Ukmergės krašte partizanės Žilienės vaiką sovietų saugumas paėmė kaip įkaitą ir norėjo ją iškvosti, bet jai pavyko išsisukti. Neretai partizanų poros baigdavo gyvenimą vienoje slėptuvėje apsupus priešams“, – faktus pateikė istorikė pridurdama, kad žmonės ir tuokėsi, ir vaikus bunkeriuose gimdė, šeimoms partizanai skirdavo pinigines pašalpas.

„Atsiminimuose rašoma, kad, gimus partizano Kadžionio ir jo žmonos vaikeliui bunkeryje Anykščių krašte, jį atidavė auginti artimiesiems. Jie taip ir rašo, kad „gimė vaikelis pamėlęs, o per galvą ropoja vargo palydovė – utėlė“, – pasakojo R. Staveckaitė-Notari.

Istorikas A. Tumavičius taip pat surinko duomenis apie 163 stribes, tarnavusias 1944–1954 m.

„Vadinamos buvo liaudies gynėjos, istribitelės ir pan. Šį darbą dirbo daugiausiai kitatautės, tik 36 proc. lietuvių. O jų funkcijos buvo aptarnaujančio personalo: valytojos ir virėjos. Informacijos, kad jos būtų dalyvavusios kovose prieš partizanus, jų paieškose – nėra“, – tvirtino A. Tumavičius.

Kaip informavo istorikai, iš Šakių krašto analizuota Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanės Onutės Guogaitės-Miško gėlės, kuri žuvo Lekėčių bunkeryje, Marcelės Žindžiuvienės-Tigrienės bei kitų partizanių biografijos.

Tiek moteris, tiek vyrus tuo laikmečiu vienijo bendri motyvai. Jie visi tikėjo, jog vienokiu ar kitokiu būdu Lietuva iškovos pergalę, išsilaisvins iš okupacijos gniaužtų.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate mintį atstatydinti sveikatos ministrą Arūną Dulkį?

klausimelis 07 19Ona iš Šakių:

Pritariu, visiškai kvailas. Man viskas nepatinka, ką jis daro, o ypač kad prievarta varė skiepytis. Pati ligoninėse dažnai nesilankau, nors sveikatos neturiu, bet neinu – kai neinu, tai sveikesnė. Turėtų būti kažkaip kitaip viskas, bet kažin ar kas keisis. 

klausimelis 07 19 2

Eugenijus iš Keturnaujienos:

O kuo jis blogas? Man jis patinka, geras žmogus. Aišku, yra problemų sveikatos apsaugos srityje, pavyzdžiui, labai didelės eilės būna, jei šeimos daktarė išėjo atostogų – kita nepriims, reikia laukti mėnesį laiko, kad vaistus išrašytų. Bet šiaip visko, kas pas mus yra, užtenka, netenka į kitus miestus važiuoti. Grįžtant prie politikos, man atrodo, kad tiesiog reiktų leisti visiems ministrams pabaigti kadenciją ir viskas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.