Gegužės 22 d. kultūrine prasme Šakiams buvo poezijos šventė. Tądien rajone stabtelėjo 60-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2024“ dalyviai. Jie ne tik skaitė eiles skirtingose vietose, bet turėjo progą geriau pažinti mūsų kraštą, žmones, leistis su jais į dialogą apie festivalio ir pačios poezijos reikalingumą bei reikšmę. Ir nors tarp eilučių nuskambėjo keletas minorinių gaidų, vis dėlto vilties ten būta kur kas daugiau: poezija yra kamerinis menas ir visada atsiras suprantančių poetinę kalbą, o trypiamų autorių eilės nuo trypimo tik stiprėja ir tampa nesunaikinamos.
Iš tiesų Lietuvoje nėra tiek daug vietų, kuriose jau būtų susiklosčiusi ilgametė tradicija priimti festivalio svečius. Todėl didelis džiaugsmas, kad Šakių viešosios bibliotekos kolektyvas kasmet atranda resursų pasikviesti ir priimti svečius, kad jaučiamas rajono valdžios palaikymas, o poezijos skaitymuose vis dar susirenka šiam žanrui neabejingi žmonės. Kuria kryptimi norės vykti, sprendžia patys poetai, todėl vienokių ar kitokių motyvų paskatinti šiemet jų atvyko gausus būrys: poetai, vertėjai Erika Drungytė, Benediktas Januševičius, Georgijus Jefremovas; poetė Diana Paklonskaitė; poetas, kompozitorius Giedrius Alkauskas; publicistas, dainuojamosios poezijos atlikėjas Povilas Girdenis ir poetas, kritikas Aidas Marčėnas. Pastarajam jau kitą dieną Vilkaviškio viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Lietuvos rašytojų sąjunga, įteikė Salomėjos Nėries literatūrinę premiją. 
Aidas Marčėnas Salomėjos Nėries literatūrinės premijos įteikimo Vilkaviškyje išvakarėse labai džiaugėsi, kad būtent dabar, kai apie poetę tiek daug viešai diskutuojama, tapo jos vardo premijos laureatu. V. Venslovaičio nuotr.
Poezijos skaitymai, skirti Šakių 425-mečiui, prasidėjo Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje. Toliau laukė stotelė Šakiuose. Vos spėję įsikurti nakvynei, svečiai skubėjo į susitikimą su rajono meru Raimondu Januševičiumi, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėju Dariumi Aštrausku bei pavaduotoja Egle Plančiūniene. Nors tokiems lyg ir formaliems susitikimams konkrečios temos nepadiktuosi, ją šįkart pasufleravo nūdienos aktualijos. Ne pirmąjį kartą Šakiuose viešinti E. Drungytė pirmiausia pasidžiaugė, kad tokia archajiška, beveik iš gyvenimo išnykusi meno rūšis kaip poezija dar apskritai gyvuoja: „Dar vis inertiškai bandome padaryti „Poezijos pavasarį“ masiniu festivaliu, prisimindami laikus, kai žmonės į renginius ėjo net pėsčiomis, rinkosi masiškai. Dabar lyg ir netrūksta žmonėms nieko, gyvenimas gerėja, ir poezija tarsi tampa nebe tokia aktuali.“ Viešnia svarstė, kas lemia, kad kai kuriuose šalies kraštuose, tokiuose kaip Šakiai, valdžios atstovai poetus vis dar priima. Gal dėl to, kad susiklosčiusi tokia tradicija, o gal dėl kitų priežasčių... Mero kabineto lentynoje aptikę „Poezijos pavasario“ almanachus, poetai ir nudžiugo, ir nustebo, todėl ten puikiai įsikomponavo jų dovanotas pats šviežiausias egzempliorius. Kaip bežiūrėtum, poezijos menas yra labiau kamerinis, tad E. Drungytė kalbėjo: „Mums nebūtinos ošiančios arenos, dar vis turime viltį, kad vienas kitas žmogus supranta specifinę kalbą, kuria parašyti eilėraščiai. Tačiau, matyt, ateis toks laikas, kai tie festivaliai baigsis, o liks tik iš poreikio atsirandantys poezijos vakarai, susitikimai.“ Vis pasigirsta kalbos, kad festivalį organizuojantys žmonės trauksis, o naujų lyderių dar lyg ir nematyti, tačiau minorines natas greitai prasklaidė optimistiškesni E. Drungytės pasvarstymai, kuriems pritarė ir kolegos: „Lietuviai yra tokia tauta, kad kai kas nors uždraudžiama arba pranyksta, tai jie to labai užsigeidžia. Manau, bus tik į naudą. Todėl svarstyti, ar mes pas jus esame paskutinį kartą, ar festivalis tęsis, kol kas nėra daug prasmės.“
V. Venslovaičio nuotr.
Smagu ir įdomu buvo klausytis, dėl kokių motyvų poetai rinkosi atvykti į Šakius. Pasigirdo pajuokavimų apie pusiau ir visai tikrus mūsų krašto žentus bei marčias, G. Alkauską domino mūsiškis poetas Edmundas Steponaitis, dar kitus atvedė elementarus smalsumas pirmą kartą apsilankyti Šakiuose, pamatyti daugiau Lietuvos. Jie kalbėjo, kaip svarbu yra pajusti, apčiuopti kiekvieno krašto savitumą ar kraštovaizdyje, ar žmonių būde.
„Poetas naudojasi proga į save kažką įdėti – vaizdą, garsą, žodį. Kaskart būna skirtinga patirtis, be to, prasminga pabūti su kolegomis, išgirsti, ką jie naujo parašė, pasitikrinti savo balsą, pasidžiaugti kolegomis, gaunančiais literatūrines premijas. Ypač dabar, kai taip sukasi temos apie Nėrį“, – kalbėjo E. Drungytė.
Poetai garsiai prabilo apie tai, kad S. Nėris yra geriausia lietuvių poetė. „Gal tokia ji ir liks“, – pasigirdo kalbant. Ar reikalinga jos vardo literatūrinė premija, negali kilti net abejonių. 
V. Venslovaičio nuotr.
„Politika priklauso etikos sferai ir ten jau jų reikalai, o poezija priklauso estetikos sferai, – kalbėjo šiųmetis šios premijos laureatas A. Marčėnas. – Poetė S. Nėris kaip tik įrodo, kad tikras poetas, kūrėjas nuo naikinimų tik tvirtėja ir stiprėja. Jos poezija yra nesunaikinama – tai tikro gylio, tikro skausmo ir tokio tikrumo poezija, kad to sunaikinti neįmanoma. O politika tegul lieka politikams.“ A. Marčėnas prisiminė, kad kažkada kalbėdamas su E. Drungyte suformulavo mintį apie nenuginčijamai didelius poetus Lietuvoje. Pasak jo, jų tėra keturi: Donelaitis, Maironis, nuo kurio prasidėjo visa Lietuvos poetinė tradicija, Henrikas Radauskas, kuris yra poezijos kamertonas, ir S. Nėris.
Vakarėjant svečiai pasuko Kudirkos Naumiesčio link, ten, aplankę svarbiausias miesto vietas, muziejuje pakvietė į poezijos skaitymus, dedikuotus Vincui Kudirkai. Puiki proga pajusti visą šiuolaikinės poezijos grožį, išgirsti poetus, kalbančius skirtingomis melodijomis, balsais, stilistikomis, rimuotai ir nerimuotai apie šių dienų dalykus, apie mitologiją. Tas stereotipas apie devynbalsę lakštingalą, priskirtas „Poezijos pavasariui“, pasirodo esąs visai logiškas ir toks praturtinantis dvasią...
Algimantas iš Gotlybiškių:
