„Niekada niekada – net kai jau studijavau Vilniuje, kai dirbau, o ir paskutiniais metais, tėvams nusenus, parvažiavęs į tėviškę niekada nedrįsdavau šnekėti taisyklinga literatūrine kalba... Vis tiek liežuvį lenkiau tarmiškai, tiksliau sakant, ne lenkiau, o daviau liežuviui laisvę judėti taip, kaip jį nuo neatmenamų laikų išmokė ir įpratino motina“, – tokie prieš 12 metų Anapilin išėjusio kraštiečio poeto, publicisto, vertėjo Albino Bernoto užrašyti žodžiai ketvirtadienį kultūros centro scenoje nuskambėjo iš kalbininko dr. Arvydo Vidžiūno lūpų. Nuskambėjo, žinoma, jie ne šiaip sau, o minint 52-ąją Kalbos dieną, jungusią tiek vaikišką žaismingumą, tiek akademiškumą, tiek tėviškėje likusius, tiek iš jos sparnus pakėlusius, savąją žemę ir kalbą branginančius kraštiečius.
Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos organizuojama, šįkart Šakių 425-mečiui ir lietuviškos spaudos atgavimo 120-mečiui dedikuota Kalbos diena prasidėjo nuo veiklų tiems, kuriuos gimtosios tarmės lopšys sūpuos dar ilgai – pirmoje dienos pusėje kultūros centrą užplūdo į Edukacijų mugę sugužėję moksleiviai. Edukacijos, be abejonės, taip pat sukosi apie kalbą, ją puoselėjusius, saugojusius, auginusius. Tad susipažinta su kraštiečio Vytauto Tamulaičio kūryba, Jono Jablonskio naujadarais, įgauta čia netgi praktinių įgūdžių – Sudargo bibliotekos edukatorės moksleivius kvietė išmėginti knygrišystės amatą.
Pirmoje dienos pusėje kultūros centras skendėjo maloniame šurmulyje, mat čia moksleiviams buvo siūlomos net trys edukacijos – „Sudargo knygnešių takais“, „Kai gimtosios kalbos Tėvas pasisodina ant kelių“ ir „Vytauto Tamulaičio vabalų takais“. D. Pavalkio nuotr.
Antroje dienos pusėje į kultūros centrą rinkosi jau kiek labiau paūgėjusi publika, čia vyko solistės Vismantės Vasaitytės ir pianistės Nijolės Baranauskaitės dovanotomis melodijomis praturtinta konferencija, kurios programa atspindėjo esminius 52-osios Kalbos dienos akcentus. Pirmasis pranešimas „Draudžiamosios spaudos platinimas Sūduvoje“, skaitytas doc. dr. Ingos Daugirdės, tiesiogiai atliepė didžiajam šiųmetiniam Šakių viešosios bibliotekos darbui – Ingridos Jonuškienės, Linos Eringienės ir Onutės Jasinskienės sudarytam informaciniam kraštotyriniam leidiniui „Knygnešystė šiaurės Sūduvoje“. Spaudos atgavimo 120-mečio proga užgimusiame, Rūtos Višinskaitės nuotraukomis papuoštame leidinyje pristatyta daugiau nei 500 Šakių krašto knygnešių, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų, jų rėmėjų, daraktorių.
Solistė Vismantė Vasaitytė ir pianistė Nijolė Baranauskaitė. D. Pavalkio nuotr.
Atidavus duoklę knygnešiams, prie pranešėjo tribūnos stojo istoriją ir architektūrinę miesto kalbą į vienį supynęs istorikas, Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis, skaitęs pranešimą „Šakiai. Žvilgsnis į architektūrą, urbanistiką, istoriją“. Kartu su A. Kanapkiu modernizmo ženklų tarpukario Šakių architektūroje ieškoję šventės dalyviai nuo architektūros perėjo prie 1934 m. Urvinių kaime (Griškabūdžio valsč.) gimusio minėtojo A. Bernoto, kurio kūrybą išsamiau pristatė dr. A. Vidžiūnas. Beje, A. Bernoto 90-osioms gimimo metinėms dienos šviesą išvydo dar vienas L. Eringienės ir O. Jasinskienės parengtas, R. Višinskaitės iliustruotas leidinys – „Albino Bernoto kūrybos vaizdingų veiksmažodžių žodynas“. 
Unikali, tradicinė Kalbos diena – po visą rajoną išsiraizgiusio bibliotekų tinklo darbuotojų, vadovaujamų Kristinos Lebedžinskienės (nuotraukoje), darbo vaisius. Iki smulkmenų išpildytas renginys praturtino tiek edukacijomis besidžiaugusius mažuosius, tiek į solidžią konferenciją susirinkusius brandesnius rajono gyventojus ir svečius. D. Pavalkio nuotr.
Mėginimai atpasakoti A. Vidžiūno skaitytą, citatomis ir solidžiu humoru prisodrintą pranešimą, veikiausiai, duotų menkos naudos, mat čia susiduriame su atveju, kai turinys ir kalbėjusiojo tonas, intonacija – neatsiejami. Tad geriausiu atveju galime parekomenduoti A. Vidžiūno minėtus A. Bernoto poezijos rinkinius, kuriuose, anot jo, galima aptikti daugiausiai gimtojo krašto vietovardžių, kalbos žaismės, mūsų krašto regionalizmo – tai 1983 m. pasirodęs „Nusigręžusi žvaigždė“ ir 1980 m. „Paglostyk žolę“.
„Mes labai gražiai mėginame šnekėti apie šitas gražias subtilybes, bet jos yra poetų ir nueinančio pasaulio dalykas, todėl šnekame trupučiuką liūdėdami, bet tai nereiškia, kad mes čia verkiame dėl išnykstančios lietuvių kalbos, anaiptol. Tarmių subtilybės nyksta, kinta, klostosi naujos ir viskas čia yra gerai. Zanavykų poetai savo gramatikose rašo su šiek tiek skausmingu apgailėjimu, su dideliu liūdesiu, su negrįžtamų reiškinių konstatavimu. Jų nuolat išgyvenamas jausminis santykis su gimtine, tėvyne, tėvais, rodos, visiškai pateisina“, – mąstė A. Vidžiūnas. 
Doc. dr. Inga Daugirdė. D. Pavalkio nuotr.
Vis dėlto būtent „nueinančio pasaulio“ leitmotyvas, kuždantis apie šiokią tokią tarmės, o gal apskritai kalbos kovą už būvį, tądien buvo itin ryškus. Jautėsi jis ir dabartinę kalbos būklę kvestionavusių, reginio organizatorius sveikinusių savivaldos atstovų žodžiuose, ir Marijampolės dramos teatro aktorės Laimos Mockevičienės skaitytose Marcelijaus Martinaičio eilėse, ir, kaip bebūtų paradoksalu, renginį atidariusioje, istorinius skaudulius priminusioje Sudargo dramos teatro spektaklio „Kronikos. Kelias į laisvę“ ištraukoje. Tad tokiame kontekste, ko gero, ir Kalbos dienos įgauna kiek kitokio krūvio misiją, kurią dar renginio pradžioje reflektavo viena iš stovėjusiųjų prie jo ištakų – Augenija Kasparevičienė.
Renginio metu pristatyti du naujausi bibliotekos leidiniai – „Knygnešystė šiaurės Sūduvoje“ ir „Albino Bernoto kūrybos vaizdingų veiksmažodžių žodynas“, Lietuvių kalbos instituto organizuoto nacionalinio konkurso „Mano žodynas“ suaugusiųjų grupėje pelnęs antrą vietą. D. Pavalkio nuotr.
„Aš galvoju apie tą jungtį praeities ir dabarties, kalbos dienų misiją, kokia buvo prieš gerą trisdešimtmetį ir kokia yra dabar, ar ji tokia pati. Prisimenu Albino Vaičiūno mintį, išsakytą atgavus Nepriklausomybę, kad dabar mums laikas nuvalyti dulkes nuo žmonių, kurie buvo užmiršti, apie kuriuos niekas nekalbėjo, bet kurie buvo patys svarbiausi. Nuvalyti dulkes nuo įvykių, kurie turėjo reikšmės mūsų gyvenime. Būdama tada dar tokia ne per daug gerai suvokianti, kas yra toji mūsų kultūros gelmė, daviausi vedama Albino ir visų Vilniaus zanavykų, profesoriaus Juozo Pikčilingio, Arvydo Vidžiūno, Antano Andrijono, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorių, kurių dauguma pabuvo Kalbos dienose, ėjo mūsų kalbos ir kultūros gilinimo pėdomis. Šiandien galvoju – ar mums tą reikia daryti toliau? Mąstau, kad technologijos, protai, intelektai ir visi kiti dalykai tokiu greičiu lekia į priekį – ar mes suspėjame su savo moralinėmis vertybėmis paskui tas technologijas ir ar reikia suspėti? Ar neateis laikas, kai mums tas dulkes, apie kurias kalbėjo Albinas Vaičiūnas, reikės nupūsti iš naujo? Duok, Dieve, kad tas laikas neateitų ir taip neįvyktų. Džiaugiuosi matydama tokią gražią sceną, bibliotekos darbą. Dėkui bibliotekai, kuri supranta kalbos dienų misiją šiandieniniame pasaulyje, šiandieninėmis aplinkybėmis, kada mes einame globalizacijos keliu, kada esame Europos Sąjungoje, kada aplink daug kitokių netikėtų dalykų. Kalbamės apie tai, kas yra iš tikrųjų išlikimo esmė. Kalba, kultūra – mūsų gelmė“, – kalbėjo A. Kasparevičienė.
Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis. D. Pavalkio nuotr.
Regina iš Šakių:
