„Naumiesčio rinkos gale yra senas mūrinis namas. Antrame aukšte su trimis langais į rinką kelerius metus gyveno ir dirbo Didysis Lietuvos daktaras Vincas Kudirka. Pro savo buto langus jis matė skurstančius, prislėgtus, engiamus lietuvius, matė visokius Vakchanalijus Vziatkovičius ir visą tą nelemtą gyvenimą, kurį taip ilgai teko gyventi lietuvių tautai. Priešais patį namą po pačiais jo langais dabar stovi didelė V. Kudirkos statula. V. Kudirka su Varpu kairėje rankoje, dešiniąją iškėlęs skelbia Lietuvai auštantį rytą ir žadina tautiečius iš miego: Kelkite! Kelkite!“ – pradedamas 1934m. birželio 11 d. oficiozo „Lietuvos aidas“ vedamasis.
Tad kelkite, kelkite, vasariškos saulės bei visų jos malonumų užsūpuoti skaitytojai, ir bent jau mintyse trumpam užsukite į Kudirkos Naumiestį, kur lygiai prieš 90 metų (1934 m. birželio 10 d.)buvo atidengtas Vinco Kudirkos paminklas, pritraukęs visą anuometinės Lietuvos elitą. Šia proga ir kviečiu trumpam pasižvalgyti po iškilmes, kurios, ko gero, ligi šiol Kudirkos Naumiestyje neperspjautos (citatų kalba netaisyta).
„Į Naumiestį, į Kudirkai paminklo atidengimo iškilmes iš Kauno važiavo pats Tautos Vadas A. Smetona su ministeriais Rusteika, dr. Zaunium, Vileišiu, Žilinsku, Aleksa, kontrolierium Matulaičiu, gen. Gerulaičiu <...>“, – vardijama „Lietuvos aide“, priduriant, jog be garbiųjų svečių, čia traukė ir „autobusai pilni žmonių, sunkvežimiai prisikimšę studentijos ir šiaip ekskursantų“, o įvažiavus į Naumiestį pasitiko įspūdingas reginys, mat „prie garbės vartų siūbavo minios žmonių. Stovėjo šaulių garbės sargyba, špaleriais išsirikiavusios gausios organizacijos“.
Renginio programa, regis, mažai kuo tesiskyrė nuo šiandieninių: valdžios atstovai nuvyko prie V. Kudirkos kapo, čia pasimeldė ir uždėjo vainiką, tuomet, kaip teigiama, įvyko labai iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo gausus būrys dvasininkų, o „labai poetišką, giliai patriotišką“ pamokslą pasakė Šakių dekanas Vaišnora. Pamaldų metu dainomis iškilmių dalyvius džiugino iš Kauno atvykę dainininkai – Valstybės teatro operos solistė Pranciška Radzevičiūtė-Amonienė, tenoras Juozas Babravičius. Pamaldos ir iškilmės buvo transliuotos per radiją, tam, jog šventę, „virtusią reikšminga lietuvių patriotine demonstracija“, girdėtų visa Lietuva.
Po pamaldų prieita prie renginio esmės – tautiška vėliava apdengto Vinco Kudirkos paminklo atidengimo. Žodį taręs Naumiesčio burmistras Skirgaila, kuris, esą, „paminklo statybai yra daugiausia pasidarbavęs“, nupasakojo paminklo atsiradimo istoriją ir tolimesnius planus – Kudirkos skverą norėta papuošti knygnešių ir kareivių statulomis. Kalbos metu kreiptasi į A. Smetoną, šio prašant leidimo Naumiesčiui vadintis tokiu vardu, kokį žinome šiandien.
Tiesa, nors apie paminklo atsiradimo istoriją „Lietuvos aide“ ir nesiplėsta, apie tai išsamiau rašyta 1934 m. birželio 3 d. „Suvalkietyje“. Pasirodo, planai pastatyti paminklą buvo puoselėjami net keliolika metų. Specialiai tam Naumiestyje susibūrusi burmistro Skirgailos vadovaujama „Dr. Vincui Kudirkai paminklui statyti draugija“ susidurdavo su lėšų stygiumi, tačiau galiausiai, Amerikos lietuviams paaukojus 2 tūkst. litų, šių sukaupta pakankamai. Nuo kalbų perėjus prie darbų, taip pat neišvengta nesklandumų – skulptoriaus Vinco Grybo iš bronzos nulietas Kudirkos biustas griuvo ir, kaip apgailėta, visiškai sudužo (sic! Prisimenant Šakių Nepriklausomybės g. alėją puošiančios lietuvaitės tragišką likimą, galime pajuokauti, kad bronziniams dirbiniams mūsų krašte liūdna lemtis užprogramuota istoriškai). Vis tik „energingasis menininkas“ nepasidavė, ėmėsi kurti naują, tik jau ne biustą, o figūrą.
Bet grįžkime į puotą. Paminklą, be abejonės, atidengė patsai Tautos Vadas, o pašventino jį Vilkaviškio vyskupo koadjutorius Mečislovas Reinys. Iškilmių metu gražiai giedojo Šakių šaulių rinktinė, kaip tik šventusi savo 15-os metų jubiliejų. Tad nuspręsta nušauti du zuikius – po ceremonijos ir parado visi susibūrė prie V. Kudirkos mokyklos, kurios kiemelyje įvyko iškilmingas rinktinės sukaktuvių posėdis.
Po intensyvios oficialiosios dienos dalies atėjo laikas ne tokiai oficialiai, skirtai jėgų pastiprinimui. Klebonijos sode buvo „pastatyta didelė brezentinė palapinė, kur buvo paruošta skanūs pietūs, bene 500 žmonių“. Jų metu netrūko ir kalbų, besisukusių apie Kudirką, tautiškumą ir, žinoma, Tautos Vadą. Antai oficioze atskirai girtas jau minėtasis Šakių dekanas Vaišnoras, kurio „gražią kalbą ir tostą už didįjį Tautos Vadą A. Smetoną lydėjo didžiausias entuziazmas, triukšmingiausi plojimai ir garsingas valio“. Kaip rašyta, tik apie A. Smetoną susitelkus, jo idealus persiėmus, teįmanoma žengti Kudirkos nurodytais dorybės takais, dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei.
Tiesa, ar su tokiu teiginiu būtų sutikęs pats Kudirka, o ir apskritai, ar „Tautos Pranašas“ būtų panoręs tokią ypatingą dieną dėmesį dalintis su „Tautos Vadu“ – didelis klausimas. Konkretaus atsakymo į šį klausimą, be abejones, neturime, tačiau įjungti vaizduotę ir pasvarstyti visuomet į gera. Kodėl gi to nepadarius prie paties Kudirkos paminko? Juk sutiksite – kad ir ne šimtmetis, tačiau jubiliejus solidus, tad ir proga apsilankyti Kudirkos Naumiestyje ne iš piršto laužta.
Gražina iš Veršių:
